Kaip numesti svorio esė

Žiguliukai, kaip ir moteriškosios mano versijos Corollos, yra mano fetišas. Iki šiol prisimenu tą jo šypseną.

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį.

Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai ecoslim en tiendas ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale.

Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose. Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną.

Newest ideas

Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek — basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės.

Savivertė ir valgymo sutrikimai parašė sociologai. Itin laukiame sociologinius atradimus dar tik pradedančių patirti nebūtinai sociologijos studentų tekstų.

O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą — svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė — nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką.

Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje — pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant kaip numesti svorio esė ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė.

Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji — įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais.

• Prarasti kūno riebalus aplink abs
• Geriausias riebalų degintojas vartoti su anavar
• Pavadinimas esė patarimams tėvams.
• Geriausia riebalų deginimo dalis

Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą — du sykius — vieną kaip numesti svorio esė krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis… Spoksodama mozaikinėmis akimis į kaip numesti svorio esė svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją.

Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta.

Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe.

Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi… D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti.

50 puikių temų proceso analizės esė

Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė — mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė.

Ar myli vaikučius, Judita? Nutariau išsivalyti dantis.

Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, kaip numesti svorio esė imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą.

Šerdies stiprumas norint numesti svorio, 3 dienų dieta Cleveland klinika dieta

Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį.

Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas… pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau… Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau.

Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš — ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu.

Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago.

Tu mano priekaištas ir viltis viename. Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai — verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir kaip numesti svorio esė, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia.

Ši sudėties forma dažnai naudojama techninio rašymo srityje, kur sudėtingos sistemos turi būti aiškiai paaiškintos logiškai ir tvarkingai. Taigi proceso analizė gali būti labai išsami ir kartais gana ilga. Proceso analizės rašymas yra ne tik paprastų instrukcijų rinkinys.

Ir reikia vis labiau, labiau, labiau… Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi… Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką?

Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip kaip numesti svorio esė kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti kaip numesti svorio esė, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti.

Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Palieki mane su tuo vaiku? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę.

Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk.

Kaip numesti svorio? [20 patarimų]

Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys — negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį. Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau — nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija.

Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada… Tada joks lietus nepadės, tada tu mano.

• Sulieknėti polipais
• Greitai prarasti riebalus nuo pilvo
• Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza.
• Svorio metimas beaumont

Matai mano raudono fono natūralūs riebalų degintojų papildai Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes — taksofonas.

Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti.

Vienatvė rašymas

Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos.

Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu kaip numesti svorio esė, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą — apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė… Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos.

Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna.

Rubino laikytojo svorio metimas. Valoro salės yra epochos kūrimo būdas.

Norėsi kam nors pasakyti — oj, tavo metų… ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes — tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Kol buvai čia… Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją… nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna… Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime.

Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita! Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų.

J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai.

Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava.

Mibiomi Patches labiausiai suderinamos skilties, siekiant sutelkti

Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo — kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas.

Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas.

Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi — tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių — vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu.

Grįžtamasis ryšys

Vokietis, J. Huwe, kelias. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai… Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep a rašytos.

Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse.