Kūnas plonas da lupo

Jis nusišypso jai ir klausia, kaip gyvena ponia direktorė. Jis sako, kad kalbėti apie pinigus jam bjauru, bet jei aš taip norinti, jis pasiryžęs papasakoti, ką žinąs apie tėvo turtus. Jis gailisi manęs, o aš sakau: ne, nereikia manęs gailė­ tis, nieko nereikia gailėtis, tik mano motinos. Šios ligos prevencija slypi įgyvendinant priemones, kuriomis siekiama pagerinti akių vokų odos mitybą, taip pat padidinti limfos nutekėjimą ir mikrocirkuliaciją paraorbitiniame regione. Wen gydymo nuo vokų bruožai ir būdai - Molai May Nėra gabalų, ir po tokios procedūros nėra pėdsakų. Mūsų šeima ne tik nešvenčia jokių švenčių, pas mus niekad nebūna nei kalėdinių eglučių, nei išsiuvinėtų nosi­ naičių, nei gėlių.

Po to nepradėčiau namų darbų iš karto, bet skiriu dar penkias kūnas lieknas da lupo kvėpavimo normalizavimui, įkvėpimo, iškvėpimų, būdingų mokyklos kūno kultūros pamokoms, pasivaikščiojimui po butą. Kodėl numesti kilogramai grįžta? Visa tiesa apie svorio metimą ir kodėl dietos yra nesąmonė!

Riebalų degintojas svorio netekimas gėrimas numesti svorio 23 metų vyras, px90 svorio metimui numesti svorio per 3 savaites. Šiuolaikinės mitybos tendencijos.

Ar reikia ieškoti tiesos? Faktai ar fikcija kaip mesti svorį patalpose Sausos sausros svorio metimo istorijos tvirtas riebalų degintojas, natūralūs svorio netekimo tonikai riebalų kūnas plonas da lupo apvynioti DIY. Jau sakiau motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti.

Iš pradžių patylėjo. Paskui paklausė: ką rašyti? Knygas, ro­ manus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada man nesvarbu. Ji - prieš, tai nevertas užsi­ ėmimas, tai netgi ne darbas, o kažkoks pokštas - vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės.

J mergaitę fetrine skrybėle šviečia saulė, žaidžianti drumstam upės vandenyje, ji stovi viena denyje, atsirė­ musi į turėklus. Nuo vyriškos skrybėlės viskas aplink švy­ ti rožine šviesa.

Ši spalva - vienintelė. Rūkeliu aptrauktoje saulėje virš upės, karštymečio saulėje, krantai atrodo tarsi trintuku ištrinti, upė, regis, nuvilnija tiesiai į patį hori­ zontą. Ji teka tyliai, be jokio garso, kaip kraujas gyslose. Virš vandens - jokio vėjelio. Vienintelis tuksena kelto va­ riklis, jis senas ir iškleręs, su panirusiais vandenin švais­ tikliais. Kartkartėm lengvutis vėjelis atbloškia kaip jaučiasi riebalų degintojai. Ir dar - šunų lojimas, jis sklinda iš visur, iš už rūko, iš visų kaimų.

Mergaitė pažįsta keltininką nuo pat vaikystės. Jis nusišypso jai ir klausia, kaip gyvena ponia direktorė. Sako dažnai matąs ją vakarais plaukiančią į Kambodžą pasižiūrėti savo koncesijos. Motina gyvena gerai, atsako mažylė. Už borto - upė, ji plaukia lygiai su krantais, per stovintį laukuose vandenį, bet vandenys nesusimaišo.

Upė surenka viską, kas papuola jai nuo Tonlesapo, nuo Kambodžos miškų. Ji neša viską o viską: šiaudines lūšne­ les, medžių kamienus, užgesusių gaisrų liekanas, negyvus paukščius, padvėsusius šunis, tigrus, buivolus, skenduo­ lius, masalus, sulipusias vandens hiacintų saleles, - viskas plaukia į Ramųjį vandenyną, nieks nespėja paskęsti, viską nusineša gelmėse šėlstanti audra, nematoma svaiginanti srovė, viską plukdo neša paviršiumi upės galybė.

Nechirurginis veido pakėlimas, kuris yra geresnis

Aš jai atsakiau: noriu vienintelio dalyko pasauly­ je - rašyti, rašyti, daugiau nieko. Žinau, ji pavydi. Nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo ir nusuko akis, gūžtelėjo pečiais, niekad nepamiršiu. Aš paliksiu ją pirmoji. Reikės lauk­ ti dar keletą metų, kol ji galutinai praras mane, praras savo mažylę, savo vaikutį. Dėl sūnų ji gali nebijoti. Bet duktė vieną gražią dieną išeis, sugebės išeiti, ir motina tai žino.

Mergaitė - pirmoji klasėje iš prancūzų kalbos.

Licėjaus direktorius sako: jūsų duktė, pone, pirmoji kla­ sėje kūnas plonas da lupo prancūzų kalbos. Motina nieko neatsako, nieko, ji nepatenkinta, juk ne sūnūs pirmieji iš prancūzų kalbos, kokia kiaulystė, mano motina, meilė mano, klausia: o iš matematikos?

Direktorius paaiškina: dar ne, bet bus, vė­ liau. Motina klausia: kada? Direktorius atsako: kai tik ji pati panorės, ponia. Ji žiūri į mane ir sako: gal tu ir išsikepurnėsi.

Tai jos dienų ir naktų idėefixe. Nesvarbu, ar ko nors pasieksi, svarbu iš čia iš­ trūkti. Kai neviltis atslūgsta ir motina laisviau atsikvepia, ji pastebi mano vyrišką skrybėlę ir paauksuotus batelius. Klausia: kas čia dabar? Nieko ypatinga, atsakau. Ji žiūri į mane, šypsosi - jai patinka. Neblogai, sako, visai neblogai, tu tokia pasikeitusi. Ji neklausia, kas nupirko; žino, kad ji. Žino, kad ji tai sugeba, kad sykiais, tais kartais, kai jai už­ eina, gali išpešti iš jos visa, ko nori, ji nieko negali mums padaryti.

Aš jai sakau: nesinervink, tai visai nebrangu. Ji klausia, kur. Aš atsakau: Katina gatvėje, nukainotų pre­ kių krautuvėj. Motina meiliai žiūri įmanė. Mergaitė turi gerą uoslę, samprotauja ji, visai neblogai, ir sugalvok tu man šitaip rengtis.

Motina ne tik leidžia man nešioti šitą juokingą, kone nepadorų apdarą, ji, pati apsirengusi kaip našlė, kaip buvusi vienuolė, širdyje netgi pritaria šitam nepadorumui. Tarp skurdo ir vyriškos skrybėlės yra kažkoks ryšys - juk niekur nepasidėsi, pinigai turi ateiti į namus, nesvar­ bu, kokiu būdu, bet turi ateiti. Aplink motiną tarsi ply­ nių plynės - sūnūs plynių plynės, laukti ko nors iš jų nėra prasmės, jie piršto nepajudins, iš druskožemių irgi nie­ ko - manyk, pinigai kaip į balą.

Paskutinė viltis - šita ma­ žylė, ji auga, ir kas žino, gal kada nors jos dėka namuose atsiras pinigų. Todėl nė pati nenutuokdama, motina lei­ džia mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai gali jai atnešti pinigų.

Motina tik žiūri ir šypsosi. Kai mergaitė užsigeis pinigų, motina jai netrukdys. Mergaitė pasakys: aš paprašiau iš jo penkių šimtų piastrų kelionei atgal į Prancūziją. Motina atsakys: gerai, su tais pinigais tu galėsi įsitaisyti Paryžiuje. Taip, pasakys jinai, penki šimtai piastrų - tai, ko reikia. Mergaitė žino, ką daro: jei išdrįstų, motina ir pati patartų jai taip pasielgti, jeigu jai užtektų jėgų, juk vien galvoti apie tai kiekvieną dieną būna taip skaudu, taip nepakeliama. Jau rašiau apie savo vaikystę, bet kažkodėl negaliu staiga prisiminti, ką nutylėjau, ką pasakojau: rodos, rašiau apie tai, kaip mes visi mylime mamą, bet nepamenu, ar rašiau, kaip mes jos nekenčiame, ir kaip mes mylime kits kitą, ir kaip vienas kito nekenčiame, ir ši baisi istorija apie žlugimą ir mirtį - tai mūsų šeimos istorija, kur gyva ir meilė, ir neapykanta, ir aš dar visko negaliu suvokti kūnas plonas da lupo, nes toji tiesa slepiasi kažkur giliai manyje, ji akla kaip ką tik šviesą išvydęs naujagimis.

Taip, už jos slenksčio prasi­ deda tyla. Ten iš tikrųjų viešpatauja tyla, ir ją išgirsti pri­ reiks viso mano gyvenimo. Tie pamišėliai vaikai man te­ bestovi prieš akis, ir aš vis negaliu prisiartinti prie paslap­ ties. Visą gyvenimą tariausi rašanti, bet nerašiau, tariausi mylinti, bet nemylėjau, visą gyvenimą nieko neveikiau, tik laukiau prie uždarų durų.

Tą dieną, kai plaukiau keltu per Mekongą, tą juo­ dojo limuzino dieną, motina dar nebuvo atsisakiusi tos užtvankos koncesijos. Mes vis dar ten nuvykstam, kaip ir anksčiau, trise, ir praleidžiame joje keletą dienų. Su­ sėdam bungalo verandoje ir žiūrim į Siamo kalną. Pas­ kui išvažiuojam namo. Motina neturi ko ten veikti, bet ji ten važiuoja ir važiuoja.

Kaip pagreitinti svorio kritimą? svorio netekimas asmenybės kaita

Mudu su jaunesniuoju broliu sėdim prie jos verandoje veidu į mišką. Mes jau per dideli, mes jau nesimaudom ežere, nežaidžiam juodosios pante­ ros medžioklės pelkėse netoli upės žiočių ir nebeiname daugiau nei į mišką, nei į kaimus, kur auginami pipirai. Viskas aplink mus išaugo.

Jau nematyti vaikų nei ant bui­ volų, nei kitur. Mus irgi pagavo toji keista būsena ir tas pats stingulys kaip ir motiną. Mes nieko neišmokom, tik žiūrėti į mišką, laukti, verkti.

Žemė slėnyje visiškai nu­ niokota, tik aukštai tarnai dirba kažkokius sklypelius, mes paliekam jiems apgailėtiną ryžių derlių, ir jie gyve­ na čia negaudami jokio uždarbio, užtat gerose šiaudinėse trobelėse, kurias jiems pastatė motina.

Jie myli mus tarsi savo šeimos narius, jie apsimeta saugą bungalą, ir iš ti­ kro jį saugo. Visi seni indai sveikut sveikutėliai. Supuvęs nuo lietaus stogas pūva ir toliau. Bet baldai švytėte švyti. Ir bungalas stovi, matomas nuo kelio, matomas aiškiai kaip paveikslėlis.

Kiekvieną dieną durys atidaromos, kad vėjas išdžiovintų medį, ir kiekvieną vakarą uždaromos - nuo klajojančių šunų ar kalnuose besislapstančių kontra­ bandininkų. Taigi aš susipažinau su turtingu juodojo limuzino savininku ne Reamo valgykloje, kaip jau buvau rašiusi, bet praėjus dvejiems ar trejiems metams po to, kai mes praradom koncesiją - susipažinau ant kelto tą dieną, apie kurią dabar pasakoju, šviečiant nuo rūko ir karščio apsi- miglojusiai saulei.

Nasolabial raukšlių mankštos vaizdo įrašas

Praėjus pusantrų metų nuo šio susitikimo, motina grįš su mumis į Prancūziją. Pirmiausia parduos visus bal­ dus. Po to paskutinį kartą nuvyks prie užtvankos. Atsisės verandoje veidu į saulėlydį, mes dar kartą, paskutinį kar­ tą, pažvelgsime į Siamą, ir tai bus viskas, daugiau niekada, netgi kūnas plonas da lupo, kai ji vėl išvažiuos iš Prancūzijos, paskui apsi­ galvos ir vėl grįš į Indokiniją, kad gautų pensiją Saigone, niekad daugiau nevažiuos prie to kalno, prie to geltonai žalsvo dangaus, plytinčio virš miško.

Taip, turiu būtinai pasakyti, kad į senatvę motina vėl pradėjo dirbti. Jaunesnysis brolis numirė per tris dienas - nuo bron­ chito ir plaučių uždegimo. Neišlaikė širdis. Tada aš ir pa­ likau motiną. Tai atsitiko per japonų okupaciją. Tą die­ ną viską užraukiau. Niekad daugiau neklausinėjau jos nei apie mūsų vaikystę, nei apie ją pačią.

Man ji numi­ rė drauge su jaunesniuoju broliu. Vyresnysis brolis irgi. Aš taip ir neatsipeikėjau nuo siaubo, kurį jie man buvo įvarę.

Daugiau jie man nerūpi. Po tos dienos nieko neno­ riu apie juos žinoti. Neturiu supratimo, kaip ji išsimokėjo skolas palūkininkams. Vieną dienąjie neatėjo. Jie sėdi mažoje svetainėje Šadeke, su baltom klubjuostėm, nieko nekalba, tik sėdi mėnesių mėnesius, metų metus. Girdžiu, kaip motina verkia ir juos įžeidinėja, ji tūno savo kambaryje, ji nenori iš jo išeiti, ji šaukia, kad ją paliktų, ojie tarsi negirdi, sėdi, šypsosi, ir nė krust.

O paskui vieną dieną jie dingo. Ir motina, ir abu broliai dabar jau mirę. Prisiminti juos irgi per vėlu. Dabar jau nemyliu jų. Ne­ bežinau, ar išvis mylėjau.

Document Information

Palikau juos amžinai. Atmintis neišsaugojo nei jų odos kvapo, nei jų akių spalvos mano akyse. Nebeprisimenu motinos balso, gal tik vieną vie­ nintelį - tylų, persmelktą vakaro miego padėtis lieknėjant. Ne­ girdžiu nieko - nei šauksmo, nei juoko. Baigta, aš nieko neprisimenu. Todėl taip lengvai šiandien rašau apie ją, todėl mano rašymas toks ilgas, toks ištęstas; ji man virto paprasčiausiu braižu.

Motina gyveno Saigone nuo ųjų iki ųjų. Ji daugiau niekur nebegalėjo kraustytis. Pasiliko ten, prie jo kapo, kaip pati sakė. Galiausiai vis dėlto grįžo į Prancūziją. Mu­ dvi susitikom, kai mano sūnui buvo dveji metai.

Bet šis susitikimas įvyko per vėlai ir nieko nedavė. Mudvi tai su­ pratom iš pirmo žvilgsnio. O ką jis galėjo duoti? Išskyrus vyresnįjį sūnų, visa kita buvo baigta. Gyveno su Do. Vis dar bijojo tamsos.

Nusipirko šautuvą. Do sėdėdavo su šautuvu mansardoje, paskuti­ niame pilies aukšte. Dar motina nupirko vyresniajam sūnui sodybą prie Ambuazo. Aplink buvo miškų, tai jis liepė juos iškirsti ir parduoti. Pinigus pralošė pliekdamas bakara naktiniam Paryžiaus klube. Miškus prašvilpė per vieną naktį. Štai tas prisiminimas, kūnas plonas da lupo, mane tebegniuž- do - iki ašarų gaila vyresniojo brolio, pralošusio pinigus už mišką.

Kas nutiko po to - nepamenu. Bet motina! Nebeįmanoma įsivaizduoti, ką ji padarė su savo pilimi, ir viskas dėl vyresniojo sūnaus, savo kūdikio, ku­ ris, penkiasdešimties metų sulaukęs, nebemokėjo užsi­ dirbti pinigų. Taigi ji pripirko elektrinių inkubatorių ir pastatė juos apačioje, didžiojoje svetainėje. Išsirito iš karto šeši šimtai viščiukų - keturiasdešimt kvadratinių metrų gyvos viščiukų masės.

Ji nesugebėjo kaip reikiant sure­ guliuoti infraraudonųjų spindulių, ir nė vienas viščiukas nemokėjo lesti. Šeši šimtai viščiukų su pražiotais nesu­ čiaupiamais snapais, visi jie nugaiš nuo bado, ir motina daugiau su jais neprasidės.

Kai atvažiavau į pilį, jie buvo ką tik išsilupę - tikra šventė! Paskui tie negyvi viščiukai sujų maistu taip ims dvokti, kad toje motinos pilyje nega­ lėsiu valgyti nesusivėmus.

Ten, paskutiniame name ant Luaros kranto, kai ji pagaliau nusiramino ir liovėsi trankiusis po pasaulį, kai pagaliau atėjo galas šitai šeimai, aš pirmąkart gyvenime pamačiau beprotybę. Pamačiau, kad mano motina aiškių aiškiausiai pamišusi. Ir supratau: Do ir vyresnysis bro­ lis visada tai žinojo. Man niekad nebuvo šovę į galvą, kad mano motina pamišėlė. O ji tokia buvo. Nuo pat gimimo. Jai tai buvo įsiėdę j kraują. Pamišimas jai buvo ne liga, o normali būsena.

Ji gyveno tarp Do ir vyresniojo sūnaus. Niekas daugiau apie tai nenutuokė. Ji visada tu­ rėjo galybę draugų, ji saugojo jų draugystę daugelį metų, ir tuo pat metu rasdavosi naujų pažįstamų, dažniausiai tai būdavo labai jauni žmonės, suvažiavę tarnauti į faktori­ ją arba vėliau į Turenę, kūnas plonas da lupo jų - daug į pensiją išėjusių kolonijų valdininkų.

Nepaisant amžiaus, žmonės prie jos lipo, jie sakydavo, kad juos traukia jos gyvas protas, jos linksmumas, su niekuo nepalyginamas natūralumas, ku­ ris niekad neišblėsdavo. Nežinau, kas padarė tą nuotrauką - nevilties nuo­ trauką. Tą, kur mes Hanojuje, namo kieme. Galbūt tėvas paskutinį kartą spragtelėjo aparatu.

Po keleto mėnesių jis bus repatrijuotas į Prancūziją - dėl sveikatos. Prieš tai gaus naują paskyrimą - į Pnompenį. Pagyvens ten kele­ tą savaičių. Paskui, neišgyvenęs nė metų, mirs. Motina atsisakys važiuoti su juo į Prancūziją, ji pasiliks ten, kur mes būsime apsistoję.

Nemokamos nuotraukos svorio paieška, atsisiuntimas - astig.lt

Nuostabioje reziden­ cijoje ant Mekongo upės kranto, buvusiuose Kambodžos karaliaus rūmuose, vidury klaikaus ištisus hektarus nusi­ driekusio parko, kur motinai visada būdavo baisu. Naktį mes patys jos bijojom. Miegam keturiese vienoj lovoj.

Ji sako: aš bijau tamsos. Štai tuose rūmuose motina ir su­ žinos apie tėvo mirtį. Sužinos prieš ateinant telegramai, pjovimas bet negali prarasti pilvo riebalų vakaro, iš ženklo, kurį tik ji viena pamatys ir supras - tą paukštį, kuris vidury nakties tarsi pakvaišęs ims rėkti ir blaškytis didžiajame kabinete šiaurinėje miesto dalyje.

Ten pat keletą kūnas plonas da lupo prieš vyro mirtį, irgi vidury nakties, motina išvys tėvo - savo tėvo - šmėklą. Uždegs šviesą. Šmėkla tebestovės. Prie stalo, didžiojoje aštuoniakampė­ je rūmų svetainėje. Žiūrės į ją. Pamenu, kaip ji sukliks, ims šauktis pagalbos.

Pažadins mus, papasakos apie šmė­ klą, kaip ji buvo apsirengusi pilku kostiumu, kaip stovėjo ir žiūrėjo jai tiesiai į akis.

Pasakys: aš pašaukiau jį taip, kaip šaukdavau būdama maža. Paskui pridurs: ir nė kiek neišsigandau. Puls prie šmėklos, ir ta pradings.

Abu - tė­ vas ir senelis - pasimirė tomis dienomis ir valandomis, kai pasirodydavo paukščiai ir šmėklos. Tikriausiai todėl mes taip žavėjomės motina - ji žinojo viską apie viską, net apie mirtį. Elegantiškai apsirengęs vyras išlipo iš limuzino, dabar rūko anglišką cigaretę. Žiūri į mergaitę vyriška fetrine skrybėle ir paauksuotais bateliais. Lėtai eina prie jos. Matyti, kad sutrikęs. Iš pradžių nusišypso. Pirmiausia pasiūlo jai cigaretę. Jo ranka dreba. Tarp jų - rasių skir­ tumas, jis ne baltasis, jis turi tą skirtumą įveikti, todėl jį purto drebulys.

Ji sako: ne, ačiū, aš nerūkau. Dau­ giau nieko nesako, nesako netgi: palikit mane ramybė­ je. Ji tyli. Ji nenori kalbėti. O jei prabiltų, ką pasakytų?

Ji laukia. Kūnas plonas da lupo jis klausia: iš kur keliaujame? Esu mer­ gaičių mokyklos Šadeke mokytojos duktė, paaiškina ji. Jis valandėlę pagalvoja, paskui prisipažįsta girdėjęs apie ponią, jos motiną, apie tai, kaip jai nenusisekė su ta kon­ cesija, kurią ji pirko Kambodžoje, regis, taip ar ne? Taip, teisybė. Nosis Pirštų ir kojų pirštų galiukai Kai kuriems žmonėms, be mėlynų lūpų, didelėje odos dalyje yra melsvos spalvos.

Tai vadinama centrinė cianozė, ir tai paprastai rodo sveikatos būklę, kurią reikia gydyti skubiau. Periferinė cianozė yra tipas, kuris dažniausiai paveikia rankas ir kojas, dažniausiai dėl to, kad sumažėjo kraujagyslių skersmuo šioje srityje reaguojant į tokią problemą kaip stiprus šaltis. Mėlynomis lūpomis dažniau pasitaiko centrinio tipo cianozė nei periferinio tipo. Miela ir stilinga skrybėlė, kurią galima dėvėti beveik bet kokia proga, nesvarbu, ar einate į paplūdimį, ar laivu, ar tiesiog einate vasaros dieną.

Nešioti apsauginis galvos apdangalas vasarą ne tik nepatogu, bet ir gali sukelti pavojų sveikatai. Kadangi saulės spinduliai yra pagrindinis odos senėjimo kaltininkas, plačiabriaunė skrybėlė yra geriausia moterų draugė, taigi ir šio modelio populiarumas.

Didelis svorio metimo bakalėjos gabenimas labai tinkamas saulės spinduliams blokuoti. Ši skrybėlė yra geriausias pasirinkimas žmonėms, kurie labai saugo savo odą ir nerimauja dėl saulės spindulių ir galimos žalos, kurią jie gali padaryti. Birželis ir liepa yra šio sezono metu būtino aksesuaro sezono piko laikas.

Šiuos galite parduoti savarankiškoje parduotuvėje arba pridėti kitų vasaros gaminių į bendrą moteriškų ar impulsyvių prekių parduotuvę. Yra du dydžiai: vidutinis ir didelis. Šis rankšluostis yra praktiškai mažas antklodė ir patogiai tinka žmonėms.

Turėdami nuostabų spalvų ir rankšluosčio raštų modelį, lengvai pastebite, kai grįžtate į smėlį po gaivinančio panardinimo į vandenyną. Jis yra lygios tekstūros, vidutinio storio, neskaidrumo ir minkštumo!

Vienpusis spausdinimas apačioje yra grynas baltas ir atsparus dėmėms, todėl jis tampa geriausiu pasirinkimu žaisti paplūdimyje. Teisjas, itin grubi bruo vyras, buvo atsiraitojs juodos mantijos rankoves, tarytum pasirengs fizikai nubausti du jaunuolius, stovinius prieais j. Jo veidas dvelk aliu nuo didingos paniekos. Vis dlto visoje ioje scenoje buvo kakas netikra Amerigas Bonasera tai nujaut, bet kol kas dar nesuprato. Įveskite ledus. Jis yra kaulų nišoje - akių lizdas, kurio sienos yra gana plonos.

Nuo neigiamo aplinkos poveikio akis nuo išorės yra apsaugotos akių vokais - labai plonos odos raukšlės.

Jie nėra priklijuoti, bet yra glaudžiai susiję su riebalinių ląstelių sluoksniu apvyniota membrana. Ištempus vokų odą, susidaro neigiamas slėgis, dėl kurio membranoje susidaro mikroturbliai, per kuriuos atsiranda riebalai.

Tai išvarža po akimis. Kaip pašalinti šlaunis su riebalais ir kodėl ant klubų yra riebalų Riebalinis sluoksnis sutrikdo limfos srautą iš infraorbitinio regiono, todėl susidaro daugiau.

Riebalų susidarymas išvaržose po akimis Devynios išvaržos priežastys akyse Paveldimumas: modifikuoti odos baltymai, kurie yra atsakingi už jo elastingumą, yra koduojami genome. Kaulo struktūrų, sudarančių orbitą, anatomijos ypatybės. Sutrikusi kraujotaka kapiliaruose, esančiuose po akimis dėl rūkymo ir alkoholio vartojimo.

Matymo organų ligos. Padidėjęs akių nuovargis dėl sunkių apkrovų. Ultravioletinės spinduliuotės poveikis akių vokų plote jei degintis soliariume arba paplūdimyje be akinių. Išvaržos išvaizda paprastai pasireiškia brandžiai - po 35 pašalinkite riebalus operacijos būdu, kuris yra susijęs su odos ir raiščių elastingumo sumažėjimu.

Priežastys Bet jei toks mokymas vis dar buvo viename iš tėvų, o asmuo veda ne labai sveiką gyvenimo būdą, anksčiau kūnas plonas da lupo išvaržų. Būdingi simptomai Infraorbitalinės formacijos atrodo kaip pernelyg didelės odos raukšlės po akimis arba vidiniame viršutinio voko kampe. Riebalinis audinys gali užblokuoti ašaros kelią, dėl kurio žmogus jaučiasi nuolatinis plyšimas.

Ką daryti, kai pasirodo švietimas Pagrindinė problema yra pašalinkite riebalus operacijos būdu defektas. Riebalų ląstelės, tokios procedūros nėra pašalinamos. Apsvarstykite kiekvieną gydymo metodą. Jis atliekamas dviem pagrindiniais būdais: galvos odos metodu ir transkonjunktyvu. Scalpel metodas Pagal bendrąją anesteziją atliekamas pjūvis: su viršutinio akies voko išvaržiu - išilgai raukšlės, esančios tarp akies obuolio ir kaulų pagrindo viršutinė vokų dalis baigiasi ten ; kai riebalinis audinys susikaupia po apatiniu vokiu, pjaustymas atliekamas kartu su blakstienų augimo kraštu.

Kūno riebalų atjauninimas

Galvos odos išvaržų pjūviai Po to pašalinamos viršutinės odos ir lipoidinės ląstelės, ant žaizdos dedami kosmetiniai siūliai. Po operacijos, kai mirksi, yra skausmo, tada žaizda visiškai išgydo. Ar tai gali sukelti problemų organizmui? Deja, taip.