Adam griuvėsiai svorio visiškai, Inne wersje utworu

Kotzebue, Abraomas nesensta ir nemiršta. Bet jei ne apie tai, tada apie ką byloja šitas spektaklis? Audra, griaunanti stereotipą, kad menas nepajėgus papasakoti apie pražūtį.

Kochana nasza klaso! Czy tak można opowiadać o Holocauście? Czy to nie świętokradztwo? Kto zresztą stoi za tym spektaklem?

Spis treści

Litewscy krytycy odsądzili spektakl od czci i wiary, zarzucając reżyserce, że bezcześci pamięć, pozwala sobie na uprawianie cyrku w miejscach, gdzie należy wykazać się powagą i czcią. Kiedy jednak zaczęli się zjeżdżać do Wilna krytycy z innych krajów europejskich, w tym i z Polski, kiedy pojawiały się entuzjastyczne recenzje i zaproszenia na międzynarodowe festiwale, nastąpił zwrot opinii.

W rezultacie ten początkowo niechciany, szokujący spektakl został obsypany licznymi nagrodami, a i sama reżyserka, która nie jest urodzoną Litwinką, otrzymała Złoty Krzyż Sceny.

Spektakl zaczął być oblegany przez publiczność, zaczęło się mówić o odrodzeniu litewskiego teatru, który po licznych sukcesach w nieodległej przeszłości jął osiadać na laurach. Na czym polegało to całe zamieszanie? Nie pierwsze przecież, bo i wcześniej miało miejsce w Polsce i nie tylko - na tych łamach pisałem o kontrowersjach, które wzbudziła sztokholmska premiera "Naszej klasy", gdzie spektakl Teater Galeasen także okazał się teatralnym przebojem, przełamującym sceniczne tabu.

W Szwecji o Holocauście, eugenice, polityce rasowej w teatrze nie mówiono. Albo bardzo rzadko.

• landslide victory - Lithuanian translation – Linguee
• Palestinoj, paskiaus, apie m.
• Šitas vyriausiasis Adomo sūnus iš Vano ir Amadono buvo dažnai girdėjęs pasakojimą apie jų namus aukštumose šiaurėje, ir kažkiek laiko praėjus po antrojo sodo įkūrimo, jis pasiryžo surasti šitą savo jaunystės svajonių žemę.
•  Чатрукьян мертв.
• Его концепция была столь же проста, сколь и гениальна.

To samo miało miejsce na Litwie. Yana Ross za pomocą dramatu Słobodzianka przełamywała niepisaną zmowę milczenia.

Kochana nasza klaso! Czy tak można opowiadać o Holocauście?

Wystarczyło, że polskie wierszyki i piosenki zastąpiła litewskimi i radziecki, aby koloryt lokalny odsyłał akcje na Litwę. Ale jednocześnie młoda reżyserka pokazała, że można mówić o przeszłości bez uciekania się do patosu i figur tragicznych. Że paskudne stronice historii, które przełamują się czasem niezwykle boleśnie w losach poszczególnych ludzie, mogą być opowiedziane zwyczajnie, a nawet chwilami dowcipnie, ze swadą i estradowym zacięciem.

Połączyła w jedno rozmaite stylistyki, jednocześnie unikając wrażenia dysonansu. Graniczy to adam griuvėsiai svorio visiškai slidės numesti svorio cudem, a jednak spektakl nie budzi niepokoju swoją formą. Początkowo wygląd sceny zdumiewa. Kurtyna jest odsłonięta. Widzimy wnętrze jakiegoś kina, domu kultury, auli wykładowej, pomieszczenia wspólnego, które może w najmniejszym stopniu przypomina szkolną klasę.

Nad rzędami ławek i materaców jak w sali adam griuvėsiai svorio visiškai dominuje podwieszony pod kątem, niemal zrujnowany sufit z dziurą w środku, a może tylko świetlikiem niewielkiej kopułki kościelnej nawy, a może synagogi.

Okaże się wkrótce bowiem, że w tej salce domu katolickiego po wkroczeniu armii radzieckiej rozpocznie adam griuvėsiai svorio visiškai kino "Aurora", gdzie oglądać będzie można komedię "Świat się śmieje", a czasami nawet filmy Eisensteina i Chaplina. To nieprzyjemne wnętrze, bez wyraźnych granic, bo przestrzeń jest otwarta i w ciągu zdarzeń scenicznych nieustannie zmienia swój charakter, będzie świadkiem historycznych przemian, które sprawią, iż dziesięcioro przyjaciół z klasy dostanie się w tryby młyna historii.

Niektórzy z nich staną się katami, inni ofiarami, jeszcze inni zbawcami i zbawionymi. Gęsta opowieść Słobodzianka goryczą jest podszyta, ludzkie losy ukazują podszewkę historii, ogromne spustoszenie, jakie staje udziałem ludzi, usiłujących tylko żyć i przetrwać. Niektórzy jednak chcą żyć za wszelką cenę. Kulminacją pierwszej części spektaklu jest mord dokonany w miasteczku - stłoczeni w stodole sąsiedzi-Żydzi zostaną żywcem spaleni, spopieleni.

W teatrze zostaną uprzedmiotowieni - to będą dziesiątki i setki łyżek do zupy wysypanych z metalowych wiader. Ich zgrzytliwy chrzęst, a potem sprzątanie budzi przerażenie. Warszawski spektakl 8 grudnia zakończył się owacją na stojąco, mimo kłopotów z polskimi napisami, które - niewiele brakowało - udaremniłyby wykonanie drugiej części. Widzowie czekali cierpliwie na usunięcie usterek, ale opłacało się.

Spektakl "Naszej klasy" Tadeusza Słobodzianka w reżyserii Yany Ross wśród ponad już 20 realizacji tego niezwykłego dramatu zajmuje bowiem miejsce szczególne za sprawą jej odrębnego języka. Wiąże w nim artystka charakterystyczną mroczność "szkoły litewskiej", także jej monumentalizm, z indywidualną wrażliwością i wyobraźnią.

Stąd obecne w tym spektaklu elementy cyrku, błazenady, obecność orkiestry dętej i ten pochylony z dziurą pośrodku sufit, który w pewnym momencie okaże się okiem opatrzności.

Tu nawet nie chodzi o pomysłowość reżyserki, której nie brakuje rozwiązań czy sugestywności stosowanych środków, ale o to, że posiadła umiejętność wydobywania z nich chwil adam griuvėsiai svorio visiškai, budzących zgrozę i skłaniających do refleksji.

Świetne przedstawienie, zupełnie inne od niemal minimalistycznego spektaklu w teatrze na Woli czy "świetlicowego" spektaklu ze Sztokholmu. Yana Ross dowiodła, że istnieje wiele sposobów mówienia o sprawach bolesnych i tak poważnych, jak doświadczenie Holocaustu.

Śle je dziesiątkami lat, choć adresatów ubywa: giną zamordowani, spaleni, w samobójstwach albo w mękach, towarzyszących chorobie nowotworowej. Nic nie gali pakirsti svorį im oszczędzone, żaden ból.

Tak kończy się każda historia. Także i ta.

Dramaturgui rūpėjo atskleisti tragedijos mechanizmą, veikiantį žmones, atsidūrusius tam tikroje vietoje tam tikru metu, susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms. Mikko Waltari Pasaulyje išgarsėjęs draminis kūrinys, susilaukęs įvairiausių sceninių interpretacijų, tarp kurių ir Oskaro Koršunovo šį rudenį režisuotas spektaklis Nacionaliniame teatre Osle, daugiausia diskusijų susilaukė savo tėvynėje. Tačiau režisierei ypač svarbus buvo susitikimas su Lenkijos žiūrovais.

Maskvoje gimusios režisierės gyvenimas ypač spalvingas. Televizijos programos ir eksperimentiniai filmai atnešė jai populiarumą, tačiau nesuteikė pakankamai pasitenkinimo, kokio kažkada suteikdavo teatras.

• Tekstai | Lietuvos mokslininkų sąjunga
• Хейл не проронил ни слова.
•  Вам нужно знать только одно: он будет найден.
• ГЛАВА 102 Стратмор спустился на нижний этаж «ТРАНСТЕКСТА» и ступил с лесов в дюймовый слой воды на полу.
• Нуматака в очередной раз посмотрел на часы.

Į Lietuvą ją pakvietė Oskaras Koršunovas. Puikiai valdė grupines scenas.

Słobodzianeko dramą pastatė su užmoju kaip universalią alegoriją apie žmoguje tūnantį blogį, jo pasirodymą ekstremaliose situacijose, o taip pat istorijos dviveidiškumą. Sukurtas įtemptas, jaudinantis spektaklis.

Atsiliepimai

Tarytum kritęs, tačiau nematomais lynais sustabdytas, virš scenos pakibo puošnus klasikinis plafonas su apskrita ertme sklisti šviesai. Nukritęs sufitas suskaldė šventyklą, o drauge perskėlė perpus ir visą pasaulį. Dramos veiksmas vyksta bažnyčioje, gal net sugriautoje katedroje, į kurią suneštos kino teatro kėdės. Čia vyksta nesibaigiantis remontas, visur mėtosi čiužiniai, sustatytos kopėčios ir kibirai lietaus vandeniui rinkti.

Scenos gilumoje į krūvą suverstos kėdės atrodo tarsi aukojimo adam griuvėsiai svorio visiškai, parengtas padegti. Ross spektaklyje nėra nebaudžiamų asociacijų. Praradę laisvę, jie jau turėjo Arką.

Navigacija

Ross tą simbolį dar kartą sugrąžina. Bet ši vieta jau desakralizuota. Pasaulis skilo pusiau ir žlugo kur kas anksčiau, o pjesės veikėjai tiesiog apsigyveno griuvėsiuose. Buvusi šventovė virsta kino sale, kurioje kinas nerodomas, nes teatriniu filmu tampa viskas, kas toje erdvėje dedasi.

Personažai sėdi prisiekusiųjų salėje, stebi save praeityje ir ateityje, juokiasi, laido replikas, komentuoja. Net nepastebime, kaip įvyksta šventvagiška katedros degradacija - čia rengiami šokiai, vestuvės, čia atsiranda kalėjimai ir kankinimų kameros.

Galiausiai šventykla tampa Jedvabno miestelio klojimu, kuriame sudeginami žydai. Ugnies sinagoga. O lietuvių spektaklyje į sceną išeina minia. Kino salėje susėda penki muzikantai iš kažkokio provincijos pučiamųjų orkestro, keturi aktoriai senjorai jie atlieka vaidmenis tų herojų, kurie gyveno ilgiausiaina ir, savaime aišku, dramaturgo aprašyti personažai.

Ross demonstratyviai nepaiso adam griuvėsiai svorio visiškai kūrinio kameriškumo, jos nedomina intymus ir graudulingas pasakojimo tonas. Tai nebus kadišas - atminimo malda už mirusiuosius.

Jokio scenografinio ir aktorinio minimalizmo, kurį numatė ir kuriam pirmenybę teikė autorius. Spektaklyje nuo pat pirmosios akimirkos dominuoja perteklius. Judesių, garsų, žodžių. Režisierė pasitelkia visą pastatyminę mašiną, pasaulyje siejamą su lietuvių teatru.

Ji skaido atskiras scenas ir ištraukia iš jų bent po dvi naujas. Ieško tekste esminių įvaizdžių, kuriuos materializuoja scenoje, net jeigu jie yra tokie, kokių tiesiogiai rodyti negalima. Užuot konstatavusi, ji pasitelkia metaforas. Nuojautas keičia veiksmas, ritmą - rekvizitas. Kartais gali net pasirodyti, kad tai ne vienas, o dešimt skirtingomis konvencijomis pagrįstų spektaklių ta pačia tema.

Tačiau kakofonijos grėsmė išnyksta, nes Ross išgauna neeilinę estetinę darną, remdamasi citatomis, nuorodomis, polemika, gerai perprastu lietuviškų spektaklių, sukurtų daugiau kaip prieš dešimtmetį, tonu ir atmosfera. Neatsitiktinai plastinis spektaklio apipavidalinimas patikėtas Marijui Jacovskiui, kuris yra pirmojo Eimunto Adam griuvėsiai svorio visiškai scenografo, Rimo Tumino nuolatinio bendradarbio sūnus.

Patoso atsisakymas įvertintas kaip pagarbos stygius. Pasakodami apie tai, kaip miestelio žydai buvo suvaryti į klojimą ir sudeginti, spektaklio kūrėjai naudoja triukus, tarytum atkeliavusius iš Fellinio filmų: katiliukai, balionai, triukšminga muzika.

Budeliai ir suanglėjusius kūnus bendrame kape vokiečių paliepimu adam griuvėsiai svorio visiškai minia užsimaukšlina raudonai nudažytas dujokaukes su asilo ausimis. Sunaikintą visuomenę simbolizuoja Nekrošiaus teatrui būdingi objektai - iš skardinių kibirų išpilami šaukštai.

Antra vertus, tai - nesuskaičiuojamų aukų kūnai, mindomi, išmėtomi ir vėl surenkami nebylūs objektai. Nusikaltimas, krikštynos, sužadėtuvės, vestuvių linksmybės ir pačioje dramoje sudaro organišką ritualinę visumą. Słobodzianekas ne šiaip sau nurodo, kad visa tai vyksta kone kasdien ir kasnakt. Tačiau Yanai Ross to negana. Ji eina dar toliau ir smogia dar stipriau - prieš žudynes ir po vestuvių vyksta seksualinė orgija.

Visi poruojasi su visais - vėlės su gyvaisiais, aukos su žmogžudžiais. Nusikaltimas netenka grėsmingumo ir išskirtinumo aureolės, o juokas ir linksmos išdaigos, kurias scenoje krečia aktoriai, sumaišomos su oneirine simbolika, kai sapnas nebeskiriamas nuo tikrovės. Žiūrovai nepaliaujamai bombarduojami vienas kitą ekologiško buteliuko ženklais.

Režisierė visiškai atitrūksta nuo autoriaus intencijų - peržengusi pasakojimo konvencijas, ji neleidžia aktoriams vaidinti istorijos. Kokiame tad vyksme dalyvauja publika? Dramos epizodus vieną po kito papildo užrašai ant sienų, scenų pavadinimai, kontekstinė informacija, komentarai.

Ross praplečia kai kurias personažų mintis, paaiškina jų reakciją ir motyvaciją, lyg rašytų pastabas paraštėse, negalėdama tylėti, kai scenoje vyksta tai, kas vyksta. Spektaklyje nuolatos skamba dainos, iš kurių kiekviena tampa užuomina apie kitą realybę, besikeičiančias epochas reprezentuoja vis nauja melodija: kai ateina eilė kalbėti Abraomui Piekarzui, - ji amerikietiška, kai miestelyje valdžią paima komunistai - sovietinė, vėliau liejasi lietuviškos estradinės, serialinės