Anie anarchijos sūnų svorio metimas,

Margarita įėjo į tualetą - galinė stotis, jokios pradedamos kelionės. Buvau antras iš eilės. Malinauskas buvo išrinktas viršaičiu. Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūno viduje vyksta ir grynai biologiniai procesai Po smegenimis esančioje liaukoje hipofizėje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jie norėdavo pramokti rusų kalbos.

Žindymas vaikui teikia ne tik patį geriausią maistą, bet ir saugumą, greitą ir užtikrintą nusiraminimą, garantiją kad yra mylimas… Taigi žindymas yra tolygus meilei. O kaip tėtis? Kur čia jo vaidmuo? Tėtis yra labai svarbus ir absoliučiai reikalingas.

Ir… lovą, kurioje sutilptų visi — mama, tėtis ir kūdikis. Antraip, kūdikiui būti šalia mamos — pirmenybė! Kažkodėl dabar vėl darosi madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas ir patirtų su juo neapsakomą ryšį. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir! Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku.

Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų ir daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

Visi tėveliai svajoja apie sveiką vaiką. Kokia žindymo reikšmė šiame kontekste? Žindymas yra geriausias būdas numesti krūties riebalus gyvenimas nuo gimimo. Tai būdas, kuriuo kūdikiui tiekiamas pats sveikiausias maistas, teikiantis viską, ko reikia kūdikiui gerai augti ir vystytis.

Jis visada šviežias, šiltas ir švarus. Žindymas kūdikį saugo nuo infekcijų ne tik sumažindamas galimybę ligų sukėlėjams patekti į vaiko organizmą per užterštą maistą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais faktoriais — antikūnais. Su juo mama atsiunčia net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti pavojingus mikrobus. Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą: Todėl žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis, negu nežindomų.

O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo… Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame.

Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą anie anarchijos sūnų svorio metimas alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos.

Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje… Knygoje apstu informacijos, medicininių terminų.

Ar niekada nesvajojote apie rašytojo karjerą? Ne, apie tai nesvajojau. Išties mūsų šalies kūdikių žindymo rodikliai buvo kone patys žemiausi gal būt net viso pasaulio mastu.

O Žemaitijoje — žemiausi Lietuvos mastu. O Plungės rajone — žemiausi Žemaitijos mastu! Ir atėjo toks metas, kai informacijos sukaupęs buvau tikrai nemažai, o paskleisti ją galėjau tik santykinai nedaugeliui. Galvoje jau šmėstelėdavo nedrąsi mintis, jog būtų gerai viską sudėti į vieną vietą — pvz.

Konkurse laimėtų pinigų pakako sumokėti tik redakcijai už maketo paruošimą ir spaustuvei už knygų spausdinimą. Man neteko nei cento. Tačiau… gavau kompiuteriu paruoštą knygos maketą! O jo pagrindu aš pats pamokytas ir padedamas mano sūnaus informatiko jau galėjau kurti maketą naujai, pataisytai ir papildytai, knygai.

Ir tada vėl pasvajojęs ėmiausi padaryti dar daugiau: po metų parašiau panašius projektus jau visų keturių Telšių apskrities rajonų sveikos gyvensenos konkursams. Trys iš jų laimėjo knygų atitinkamai kiekvieno iš tų rajonų poreikiams išspausdinimo finansavimą, o mano liūdesį dėl nesėkmės ketvirtajame didžiausiame ir turtingiausiame — Mažeikių rajone prablaškė geras draugas, pataręs ir padrąsinęs išleisti kažkiek knygų pačiam ir paskolinęs dalį reikalingų pinigų.

Kaip manote, kodėl buvome jas pamiršę? Ką daryti, kad šios klaidos nebekartotume? Iš tiesų, gaila, kad tai, kas mūsų protėviams atrodė teisinga, natūralu ir priimtiniausia, vėliau buvo išstumta ir viso to vietą užėmė kiti dalykai, paremti labiau žmogaus proto produktais, nei natūraliu teisingumo pajautimu, kylančiu iš vidinio intuityviojo žinojimo.

Taigi, tikslas pakilti, sukelia pasekmes — nuosmukį. Paradoksalu, bet taip yra. Ką padarysi, mokomės ir tobulėjame darydami klaidas. Svarbiausia, kad tai, ką žinojome, niekur nedingsta, o vis dėlto prasimuša į paviršių ir su dar didesniu pasitikėjimu skinasi sėkmės kelią.

Ką daryti, kad nebekartotume klaidos? Klaidų visada bus. Jei klaidos nedarys 99 iš žmonių, 1 vis tiek padarys, jei jo tobulėjimui to reikės. Nebūkime perfekcionistai ir palikime vietos netobulumui, kurio pasaulyje irgi turi būti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Taigi, nusisukimas nuo natūralaus kūdikių maitinimo papročių mums jau parodė, kad tai buvo klaida, taigi, gal antrojo karto nebereikės? Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio.

Maitinimas krūtimi užtikrina, jog kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant anie anarchijos sūnų svorio metimas, paglostomas ir priglaudžiamas.

Maitinant dirbtinai, iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta. Dvaras buvo grafienės Vodzinskienės nuosavybė. Grafienė turėjo daug polivarkų — Juozapavą, Tadeušavą, Marynką, Liudvikavą ir kitus. Dvaro centras buvo gražiai įrengtas: turėjo gražų parką, nutįsusį Peršekės pakrante.

Grafienė neįstengė suvaldyti didelius žemės ir miškų plotus. Ji buvo lenkė, kilusi iš Lenkijos gilumos, bet, žmonių pasakojimu, lietuviams nebuvusi kenksminga ir neskyrusi lietuvio nuo lenko. Grafienę susmukdė ne tiek jos nesugebėjimas ūkininkauti, kiek nerūpestingi dvarų tvarkytojai. Dvarai buvo parduoti iš varžytinių. Juos nupirko lenkas Žaltauskas, kurį jau man teko iš dvaro pašalinti Žemės Reformos metais. Įdomu, kad tas medinis namas, kuriame gimiau, išliko ligi žemės reformos.

Barbieriškio dvaro centrą su ha pavedžiau Lietuvių Moterų Katalikių Draugijai, pastatydamas sąlygą, kad ten būtų įkurta mergaičių žemės ūkio mokykla jaunoms dzūkaitėms šviesti. Mano gimtuose namuose mokykla ir buvo įkurta. Nedaug ką turiu pasakyti ir apie Ūtą, bet šį tą kaip per miglas atsimenu. Atsimenu, kaip mūsų pačių šuo, mano tampomas už ausų, įkando. Atmenu, kad lipdamas kopėčiomis ant stogo, nugriuvau ir gerokai prisitrenkiau. Vieną kartą, pasigedęs tėvo ir motinos, kurie laukuose dirbo, išėjau ieškoti, bet pataikęs ne į tą pusę, nuklydau net į kitą kaimą.

Tėvai turėjo daug vargo ieškodami, nes nė savo vardo, nė adreso nežinojau. Tai ir visi mano Ūtos atsiminimai. Bet Ūtą taip pat gerai pažįstu, nes ir ji, kaip esu minėjęs, man teko išparceliuoti. Dvarelio 8 ha centrą atidaviau naujai kuriamai Ūtos parapijai, į kurią, man pasitraukus iš politikos darbo, vysk.

Karosas buvo mane beskiriąs klebonauti. Vargais negalais išsiprašiau mane nuo tų pareigų atleisti ir paskirti kur nors vikaru, nes, savo amžiuje nedirbęs parapijoje, norėjau prie gero klebono įgauti geros praktikos.

Pakliuvau vikaru į Garliavą. Tėvas Ūtoje neilgai sušilo. Antnemunio valsčiaus viršaitis tada buvo Stasys Malinauskas, mano motinos tikras brolis, o mano dėdė. Kokius jis mokslus baigė, nežinau. Motina sakė, kad jis tarnavo valdininku pas apskrities viršininką. Vėliau jis buvo komisaro valstiečių reikalams sekretorius. Nežinau, kodėl Antnemunio valsčius pastatė jo kandidatūrą į valsčiaus viršaičius. Malinauskas buvo išrinktas viršaičiu. Savo dėdę atsimenu: buvo aukšto ūgio, ilga barzda, ilgokais garbanotais plaukais, gražiai apsirengęs ponas.

Matyt, savo seserį, mano motiną, mylėjo, nes dažnai atsilankydavo mūsų namuose būdamas valdininku ir vėliau tapęs viršaičiu. Atmenu vieną smulkmeną — dėdė mus visada kalbindavo lietuviškai, o dėdienė lenkiškai, nors mes, vaikai, jos nesugebėdavom suprasti.

Tik vėliau paaiškėjo paslaptis: dėdienė buvo dvarininkaitė iš Jurgiškių dvarelio kažkur nuo Alytaus. Mergautinė jos pavardė Kazlauskaitė. Malinauskas buvo populiarus ir žmonių mėgiamas. Tekdavo man į tas vietas nuvažiuoti Nepriklausomybės laikais: žmonės jį atsimindavo kaip gerą viršaitį, kuris ne tik gerai tvarkė valsčiaus reikalus, bet ir žmonėm padėdavo savo patyrimais, patarimais įvairiuose reikaluose.

Dėdė ir dėdienė mirė. Paliko du vaikus ir du ūkius — vieną Junonių kaime, kur buvo valsčiaus raštinė, kitą Dubenų kaime, abu Rumbonių parapijoje. Vaikai paliko maži. Atsirado globos reikalas. Vaikų globėju buvo išrinktas mano tėvas.

Išstumtas iš Ūtos, tėvas išvažiavo į Junonių kaimą eiti globėjo pareigų. Nedidelis dar buvo iš manęs vyras — kokių metų.

Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF

Nekiek vyresni už mane ir dėdės palikti našlaičiai vaikai — Zosė ir Stasys. Atsimenu juos mielai. Gaila, kad neleido jiems užaugti mano tėvų globoje. Jų giminės iš motinos pusės — dvarininkėlis Kazlauskas, kitas taip pat dvarininkėlis Raisas, — matydami, kad jų giminaitės vaikai išaugs lietuviais, ir būdami patys globos komitete, teismo keliu išreikalavo vaikus sau. Abu vaikai tautai žuvo. Buvau sutikęs Stasį du kartu: vieną kartą, kai jis buvo bebaigiąs Suvalkų gimnaziją, ir antrą kartą, kai jis buvo, rodos, Krokuvos Politechnikos Instituto studentas.

Lietuviškai kalbėjo laisvai.

1. Yra liekninančios pieštukų sijonai
2. Kasdienė riebalų nuostolių tvarka
3. Mykolas Krupavičius ATSIMINIMAI
4. Viso gyvenimo 3 savaičių svorio metimo apžvalga

Jo dvasia lietuviams ir Lietuvos reikalams buvo tolima. Zosė daugiau lietuviškumo išlaikė. Ją buvau sutikęs jau baigęs mokytojų seminariją. Zosė tada buvo baigusi Suvalkų gimnaziją. Giminių lietuviška dvasia, Suvalkų lenkiška aplinka jos nepaveikė: simpatijos ir prisirišimas pasiliko Lietuvos pusėje.

Tik gaila, anie anarchijos sūnų svorio metimas, baigusi gimnaziją, antrais metais mirė. Junonyse, kuriuos ir šiandien maloniai atsimenu, motina pradėjo mane šviesti. Į tą švietimą buvau pats palinkęs. Mėgdavau knygas, bet tik tokias, kuriose būdavo paveikslėlių. Tą mano silpnybę motina išnaudojo savo tikslams. Ir nevisuomet geruoju, nes kada motina kreipdavo mano minėtą silpnybę savo pusėn, norėdama išmokyti raidžių, aš visuomet pasistengdavau susirgti.

Bet motina turėjo daug gerų vaistų nuo mano ligos. Motinos dėka penkerių metų amžiaus jau paskaitydavau lengvesnius skaitymėlius. Tada tėvai nutarė mane leisti į mokyklą, kuri buvo Kriaunių kaime. Į mokyklą man tekdavo eiti kelis kilometrus.

Ten tada mokytojavo jaunas mokytojas Kazlauskas. Mokyklą gerai atsimenu. Mokyklos draugai mane, kaip jauniausią ir mažiausią, pajuokdavo ir pastumdyti mėgindavo, bet kiti, riteriškesnės dvasios, silpnesnį užstodavo. Po kiek laiko motina nesigailėdavo ragaišio įdėti į mano krepšelį savo dzūkiškus draugus patraukiau savo pusėn ir tapau lygiateisis mokyklos bendruomenės narys.

Bet neilgai Kriauniuose man teko semtis mokslo šviesos. Globos komiteto dauguma buvo aplenkėję šlėktelės. Nesunku jiems buvo mano tėvą išstumti. Tėvas tada atsidūrė minėtame Igliškėlių kaime, Javaravo valsč. Man dykaduoniauti tėvai neleido.

Igliškėliuose buvo pradžios mokykla, kurioje mokytojavo anų laikų tipingas pradžios mokyklos mokytojas Jasaitis.

Į Jasaičio rankas tėvai mane tada ir atidavė. Mokyklą mėgau, gal ne tiek dėl mokslo ir knygos, kiek dėl draugų ir progų pakrykštauti pertraukų metu ir grįžtant draugų krūvoje namo. Igliškėlių mokykla buvo vienintelė visame valsčiuje. Buvo pas ūkininką Oželį, kuris specialiai tam tikslui pastatė namelius, tik, deja, daugiau panašius į vištininką kaip į švietimo įstaigą. Mokytojas gyveno šalia mokyklos Oželio seklyčioje. Nedaug susirinkdavo į mokyklą studentukų — gal nedaugiau kaip Tokios mokyklos pakakdavo.

Dažniausiai mokyklą pradėdavo lankyti bernai, kuriems artinosi laikas stoti į rusų kariuomenę.

Jie norėdavo pramokti rusų kalbos. Merginos, kurios rengdavosi tekėti, ateidavo į mokyklą pramokti iš maldaknygės Dievą garbinti. Jasaitis vertas gero atminimo ir pagarbos, nes pačiame lietuvybės persekiojimo įkarštyje, nepaisydamas didelių skiriamų bausmių, mokydavo mus iš maldaknygių lietuviškai.

Pamatę kokį kontrolierių, kurį mokytojas Jasaitis vadindavo vanagu, maldaknyges akimirkoje paslėpdavo studento krepšyje, o ant suolo išsitiesdavo caro peršamąją rusišką knygą. Kiek atsimenu, tik vieną kartą kažkaip nepastebėtas į mokyklą įėjo Igliaukos zemskis policininkas ir rado ant suolų lietuviškas maldaknyges.

Ir ta nelaimė pasibaigė laimingai. Mokytojas gerai pavaišino policininką, o gal dar ir patepė, ir rytojaus dieną mes vėl tęsėm studijas iš lietuviškų maldaknygių.

Apie baltymų vartojimą

Ta nelaime mes buvom patenkinti. Policininko atsilankymo proga mus anksčiau paleido namo. Nemanau, kad buvo nusiminęs ir mokytojas Jasaitis, nes tėvai turėjo gerai jam atlyginti už padarytas išlaidas policininko burnos uždarymui. Mokslo atžvilgiu mokykloje nepasižymėjau. Mokytojas buvo bitininkas ir meisteris: dirbdavo kibirus, geldas ir kitus panašius daiktus.

Šiltuoju laiku jis daugiausia laiko praleisdavo prie bičių, o šaltuoju prie savo meisterystės. Vaikams mokyti visada turėdavo savo pavaduotoją iš pačių mokinių. Kadangi aš sistemingai išėjau visus tris mokyklos skyrius ir kadangi baigęs mokyklą dėl savo jaunumo buvau 9 metų dar pasilikau mokykloje, tai man teko ilgiausiai savo mokytoją pavaduoti.

Vaikinai visi stovėjo kampe, atrodė šlykštutėliai. Kai kurių kojos il­ gos, liemuo trumpas, kiti dar ir kasdien nesiprausdavo, kai kurių veidai ir be barzdos, ir be spuogų - kaip ką tik baigę pradinę, tebevargstantys su daugybos lentele, bet atvilkti į pernelyg didžiulį pasaulį, sudarytą iš integralų ir išvestinių.

Šnekėjosi apie futbolą. Tai ir viskas - neat­ skiriama masė, maža tenutuokianti, kas jie, įsivaizduojantys, kad tai, kas aplinkui. Akimirką Margarita panoro būti vyru - tikrovės matytų trečdalį, jausmų būtų dešimtadalis, betgi reiktų žaisti futbolą, o šito ji negali net įsivaizduoti Vidury tokios daugybės žmonių buvo viena. Būtų gerai apie ką nors pasišnekėjus - apie lakus, diržus ir batus, bet į galvą lindo tik gremėzdiška širdgėla. Margarita krūptelėjo ir nužvelgė veidą šalia, nesakydama nieko.

Dėl kabių šypsena kone metalinė, bet ta mergužėlė šypsojosi ne tiek burna, kiek dviem apvaliom akim - mėlynu žibalu. Raudonų vešlių suraitytų plaukų fontanas trykšta visom kryptim, kaip ant galvos sprogęs fejerverkas.

Margarita neatsakė. Marta dar labiau surimtėjo. Margarita pažiūrėjo jai į akis - geros, nors ir keistos. Marta, pabučiavusi ją į skruostą, atšlijo. Stvėrusi kuprinę, užėmė poziciją šalia Margaritos, kuri buvo atkirsta. Margarita prajuko.

Blondinė ir jos draugės apstulbusios niekinamai tylėjo, vyrija nieko nepamatė. Valandos slinko. Margarita vis pagalvodavo apie žydras, beveik baltas, ano vaikino akis ir pravirkdavo.

Tos ašaros buvo kitokios - jos radosi iš tos sielos dalies, kuri, jei nekliudoma ir užlaikoma švari, ir dar jei jos klausomasi, išgelbsti.

• Kaip numesti 4 procentus kūno riebalų
• 50 metų gali numesti svorį
• Numesti svorio 2 mylių per dieną
• Protingo svorio metimo būdai
• Danabol ds riebalų nuostolis
• Sveiko svorio norint numesti mėnesį
• Mykolas Krupavičius, jo motina ir tėvas fotomontažas VI.

Bet užtat lenktyniaujama, kas greičiau nusibrauks ašaras. Jos - pra­ banga, kurią sau gali leisti tik silpnuoliai. Pasidygėjęs šyptelėjo ir išmoktai natūraliai sviedė ją į šiukšlių dėžę. Ištraukti piniginę pirmamečiui spūstyje prie išėjimo buvo presti­ žinis vienos rankos žaidimas - mankšta pereinant prie sudėtingesnio rankinių kraustymo.

Jis nevogė, tik drąsinosi. Šitam tereikėjo prieiti iš nugaros ir truktelti piniginę, kyšančią iš kelnių pažemintu liemeniu kišenytės. Apsižvalgė - niekas nieko nematė.

Dar neišėjęs užsidegė cigaretę. Atsirėmė į sieną prie paradinių durų, kasmet prieš prasidedant mokslo metams nubaltinamą, kad būtų nu­ trinti lyg katinai žyminčių teritoriją grafičių meistrų įrašai. Šaltos akys naršė tarp mokinių, ieškodamos tų akių, kurios parodytų, kad kažkas yra pavogta ir nėra nė motais.

Jo pažįstamas vaikėzas jau buvo atsirėmęs į tą pačią sieną, ranką su cigarete iškėlęs virš galvos, tokia nenatūrali poza reikalinga tam, kad išryškėtų valandų valandomis gimnastikos dailintas dvigalvis raumuo. Mergina braukė ranka per ilgus plaukus, kad juos suglostytų, bet iš tikrųjų ta pirštų trauka rodė nekantrų poreikį būti kažkieno pastebėtai. Mokytojo galva nulenkta, dešine pašo retus plaukus, gainioja šešėlius, pernelyg neapčiuopiamus, kad sugraibytum pirštais. Julijus žmonių rankas ir judesius stebėdavo skrupulingai kaip mokslininkas.

Kai meluojama, tereikia dirstelėti į rankas ir į kai kuriuos mažyčius veido įlinkius. Nikotinas, skverbdamasis į kraują, maišėsi su nuoboduliu, įsismel­ kusiu jau pirmosiomis valandomis mokykloje. Salia rūkantis vaikinas buvo apsirengęs marškinėliais, prilipusiais prie grobių.

Vienas kitam į veidą nežiūrėjo. Julijus neatsakė. Apie mergiotes kaip koks mokyklinukas nekalbėdavo. Tuo tarpu mokiniai voromis traukė pro paradines duris. Pirmamečius galėjai atpažinti iš įnirtingų rankų judesių ir atvirų, nenuovokių šypsenų, vis dar kurstomų pirmosios dienos mokykloje. Be to, merginos rankas kilnojo prie burnų, draugėms šnabždėdamos, koks gražuolis anas, tarsi vaikinų būtų neregėjusios. Juokinga: akyse žiba nežinia kokių gyvenimo pasikeitimų viltis, rankas virpina nekantra sučiupti kažką, ko neegzistuojama.

Atrodo kaip ore besikumščiuojantys boksininkai. Suėjo į šitą dirbtinį ringą - mokyklą, ir jų energija bus išsunkta kvietimų atsakinėti, užduočių, pratimų Užimtumas, galint­ is užimti joms galveles, sukelti iliuziją, kad menkučiai gyvenimėliai turi kokią nors prasmę, nors jos ne kas kita, kaip nesusivokiantys instru­ mentai gydant nusivylusių suaugusiųjų sužeistą savigarbą - tie pasipui­ kuos bent jau vaikų anie anarchijos sūnų svorio metimas.

Gi žinai, kas per nusivylimas! Licėjus, universitetas, darbas, šeima, vaikai, senatvė, kapas. Seka linijinė, nus­ tatyta nežinia kieno, o baigiasi visiems taip pat - pelenais. Tie vaikai nieko neišmano apie gyvenimą, jiems užtenka paliesti paviršių. Jam - ne. Jis neria gelmėn ir randa vis tą pačią aprūdijusią skardą - galinė stotis.

Žmonės sėda į autobusą būdami tikri, kad jiems reikia kur nors nuvažiuoti, įlipa, išlipa, kalbasi, skaito, valgo, miega. Ir taip kasdien. Vis kad atidėtų galinę stotį. Paskutinė stotelė, išlipama. Daugiau nieko. Tai todėl jam taip patinka kapinės. Kai suvoki, kad tikslas - galinė stotis, viskas pasidaro negailestingai aišku.

Nėra ko vargti, gamta kuo puikiausiai stumiasi į priekį ir taip, tu jai nusišvilpt. Šituo geležiniu stipresniojo įstatymu ir ciniškuoju savisaugos dėsniu, kurių nepaneigsi, bet ko ir visų likimai baigiasi.

Vienintelė leistina laisvė - oriai priešintis iki galinės stoties, žaisti kaip katinui su pele, vis dėlto suvokiant, kad tu pelė, o ne katinas, ir nepabėgsi. Bent jau pasistengti pasilinksminti. O paskui nusivylus išlipti. Kad ir šiek tiek. Galinė stotis.