Ar jūs netekote svorio dėl efeksoro

Dieve, jaučiuosi senas. Užrašai dingo.

Tuomet aš supratau, kad ši ar jūs netekote svorio dėl efeksoro tikrai nėra tik ramus rojaus kampelis. Montserato sala tiems nervingiems jaunuoliams buvo tarsi fronto linija, kurią reikėjo įveikti dėl savo svajonės - gydytojo diplomo.

Prieš mane sėdėjo įvairiųrasiųir amžiaus žmonės, dauguma-jauni amerikiečiai iš Rytų pakrantės.

Tarp jų - buvę mokytojai ir buhalteriai, muzikantai, vienuolės ir narkotikų prekeivis, net vienas šešiasdešimt septynerių metų pensininkas, trokštantis dar daug ką nuveikti šiame gyvenime. Šiuos visus labai skirtingus žmones vienijo begalinis noras visais įmanomais būdais įrodyti savo gabumus ir tapti gydytojais, nes jiems nepavyko įveikti labai griežtos atrankos į Amerikos universitetų medi­ cinos mokyklas.

Dauguma jų paaukojo visas savo santaupas ir susisaistė vergiškais kontraktais, kad apmokėtų studijas Montserate. Atsidūrę toli nuo savo šeimos, draugų, mylimųjų, žmonės jautėsi vieniši. Be to, jiems teko prisitaikyti prie nelengvų gyvenimo sąlygų vietiniuose studentų bendrabučiuose. Tačiau jokie sunkumai nei kliūtys neatbaidė šių studentų nuo siekiamo tikslo.

• Svoris svorio vyrų
• Riebalų nuostolių trauktis

Upton Histologiją ir ląstelės biologiją prieš man atvykstant jiems dėstė trys profesoriai. Pirmasis juos tiesiog paliko likimo valiai ar jūs netekote svorio dėl efeksoro pabėgo iš salos tepraėjus trims naujo semestro savaitėms. Antrasis pasiprašė atleidžiamas iš darbo dėl ligos, o trečiasis prastai išmanė dėstomą da­ lyką ir dvi savaites paskaitas skaitė iš vadovėlio, todėl studentams labai atsibodo.

Tačiau kursas jiems buvo privalomas, kad jie paskui gautų teisę verstis gydytojo praktika Amerikoje. Taigi šie vargšeliai matė jau ketvirtą dėstytoją per vieną semestrą.

Aš jiems trumpai prisistačiau ir aiškiai pasakiau, kad išjų reikalausiu ne mažiau nei iš ankstesnių savo studentų, nes norėdami gauti gydytojo licencijąjie turės pereiti atestaciją toje pačioje Medicinos taryboje, kuri atestuoja ir kitų medicinos mokyklų absolventus.

Išsitraukiau iš portfelio krūvelę egzaminų bilietų ir surengiau kontrolinę apklausą. Tikėjausi, kad mano naujieji globotiniai žinos bent pusę dėstomo dalyko medžiagos, kadangi jau buvo semestro vidurys. Išdalijus bilietus, auditorijoje dešimt minučių tvyrojo mirtina tyla. Paskui studentus apėmė nervinė karštinė. Nervingumas plito greičiau nei Ebolos virusas. Dvidešimt minučių, skirtų užduotims atlikti, tirpo taip greitai, kad prasidėjo panika.

Šiaip taip nuraminęs apklausos dalyvius, pradėjau skaičiuoti jų teisingus atsakymus. Perskaičius pirmuosius penkis ar šešis, pasigirdo tik prislopinti atodūsiai, o kai priartėjau prie dešimto klausimo atsakymo, išgirdau skausmingas dejones.

Vienas studentas gerai atsakė į dešimt klausimų iš dvidešimties, ir tai buvo geriausias rezultatas grupėje.

Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

Dar keliems pavyko teisingai atsakyti į septynis klausimus. Likusieji akivaiz­ džiai spėliojo ir todėl teisingai atsakė ne daugiau kaip du ar tris kartus. Visi sėdėjo lyg apmirę. Mačiau jų liūdnus veidus. Apklausos re­ zultatai parodė, kad jiems reikės mokytis iš naujo.

estilltravel.com

Net širdį suspaudė, nes šie studentai priminė Greenpeace plakatuose pavaizduotus kailių prekeivių negailestingai žudomus ruonių jauniklius. Tikėjimo biologija 31 Galbūt sūrus jūros oras, pagardintas pikantiško atogrąžųaromato, sukėlė man dosnumo priepuolį.

Net pats netikėdamas savo žodžiais aš pranešiau, jogjie visi išlaikytų baigiamuosius egzaminus, - žinoma, jei deramai pasistengtų. Būtumėt matę, kokiaviltis sužibo jų akyse! Jaučiausi kaip treneris, kuris privalo nuteikti komandą lemiamoms rungtynėms. Pratrukau ugninga kalba. Suokiau, esą savo protiniais gabumais jie niekuo ne prastesni už studentus, su kuriais dirbau JAV, ir vienintelė neįstojimo į Amerikos universitetus priežastis buvo ta, kad jie neiškalė mokomosios medžiagos taip, kaip tai padarė jų stropesnieji bendraamžiai.

Nereikia būti genijumi, kad suprastum histologiją ir citologiją, kalbėjau. Gamta elegantiška todėl, kad ji vadovaujasi gana paprastais dėsniais. Tereikia juos perprasti ir taps aišku, kaip funkcionuoja ląstelė.

1. Ar paauglys gali greitai sulieknėti
3. Matcha arbatos svorio metimas prieš ir po
4. Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius.
6. Tuomet aš supratau, kad ši vieta tikrai nėra tik ramus rojaus kampelis.

Tai daug lengviau, nei faktų ar skaičių kalimas. Mano įkvepianti kalba taip įkaitino studentus, kad auditoriją jie paliko degdami troškimu sudraskyti prieš juos nusiteikusią sistemą. Likęs vienas supratau, kokią naštą sau ant pečių užsikroviau. Ėmiau abejoti.

Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

Pamačiau, kad didesnės dalies mano studentų žinios išties per menkos, kad jie galėtų studijuoti medicinos mokykloje. Salos idilė grėsė virsti katastrofa - ir man, kaip dėstytojui, ir mano studentams. Prisiminiau darbą Viskonsine - juk tai buvo tikras malo­ numas Ten, be manęs, histologijos ir citologijos kursą dėstė dar penki Anatomijos katedros dėstytojai, taigi man buvo tekęs visai nedidelis krūvis - tik aštuonios paskaitos iš maždaug penkiasdešimties.

Be abe­ jonės, aš žinojau visą paskaitų medžiagą, nes vedžiau ir laboratorinius užsiėmimus, tad studentai galėjo su manimi diskutuoti visais mano dėstomo dalyko klausimais.

Tačiau viena yra žinoti medžiagą, ir visai kita - ją dėstyti! Turėjau tris laisvas savaitgalio dienas, kad išsrėbčiau visą tą košę. Jei tokia krizė mane būtų ištikusi namie, aš, kaip A tipo asmenybės atstovas, būčiau perdegęs. Tačiau čia, žiūrėdamas, kaip į Karibų jūrą 32 Bruce H. Upton grimzta saulė, mačiau prieš save tik jaudinantį nuotykį - jokio nerimo nei baimės.

Uploaded by

Pirmą kartą per visą savo karjerą prisiėmiau atsakomybę vienui vienas dėstyti visą kursą. Buvau laisvas. Man nereikėjo derintis prie jokios dėstytojų komandos, niekas manęs neribojo. Ląstelės - miniatiūriniai žmonės Kaip paaiškėjo, šis paskaitų kursas tapo intelektualine mano akademinės karjeros viršūne. Buvo nuostabu. Kadangi galėjau dėstyti taip, kaip man patiko, medžiagą pateikiau visai naujai ir realizavau kelerius metus galvoje brandintas idėjas. Visiškai rimtai maniau, kad suvokti ląstelių fiziologiją ir elgseną bus kur kas lengviau, jei lyginsime jas su mažyčiais žmogučiais.

anekdotaijums.ltTikejimo - biologijaLT | PDF

Tas palyginimas kėlė jaudulį. Pajutau tokį pat įkvėpimą, kokį buvau išgy­ venęs vaikystėje ir koks mane apimdavo, kai užsidarydavau savo labo­ ratorijoje - tai visai kas kita, nei kankintis nesibaigiančiuose fakulteto posėdžiuose ir pasitarimuose.

Ląstelės žmogučius man ėmė priminti po ilgų darbo su mikros­ kopu metų. Mane pribloškė, kokie iš tikrųjų sudėtingi ir galingi yra tie mažyčiai Petri lėkštelėje judantys gniužulėliai.

Tikriausiai iš mokyklos biologijos kurso prisimenate pagrindinius ląstelės elementus: bran­ duolį, kuriame yra visa genetinė informacija, mitochondrijas, ląstelės energijos gamintojas, apsauginę membraną ir citoplazmą, užpildančią ląstelės vidų. Tačiau ląstelės struktūros paprastumas yra apgaulingas. Ląste­ lė - tai ištisas pasaulis, jame veikia sudėtingos technologijos, kurias mokslininkai dar turi suprasti. Daugumos biologų nuomone, ląstelių palyginimas su miniatiū­ riniais žmonėmis yra visiška erezija.

Bandymai lyginti įvairius dalykus ar reiškinius su žmogumi vadinami antropomorfizmu. Tuos, kurie pritaria antropomorfizmo idėjoms, tradicinis mokslas atstumia. Tačiau aš buvau įsitikinęs, kad tradiciją sulaužiau turėdamas rimtą priežastį. Biologai stebi gamtą ir kuria hipotezes apie jos prigimtį.

Vėliau jie atlieka mokslinius eksperimentus, leidžiančius patikrinti tas hipotezes praktikoje. Tiek hipotezės, tiekeksperimentai - pačių biologų žmogiško mąstymo išdava. Kitaip tariant, jie neišvengiamai humani­ zuoja savo tiriamus objektus ir norom nenorom patys tampa antropo­ morfizmo šalininkais. Kad ir kaip biologai suktų uodegas, biologijos mokslas tiriamus dalykus reikalauja tam tikra dalimi humanizuoti.

Beprasmiškas antropomorfizmo draudimas yra tamsių vidu­ ramžių palikimas, kai Bažnyčios hierarchai neleido net pagalvoti apie žmogaus panašumą į ar jūs netekote svorio dėl efeksoro Dievo kūrinius. Sutinku, kad absurdiška humanizuoti elektros lemputę, radijo imtuvą arba peiliuką, bet išguiti šią mintį iš šiuolaikinės biologijos būtų paprasčiausiai neprotinga. Mes, žmonės, esame būtybės, sudarytos iš daugybės ląstelių, ir jau vien tai rodo, kad mūsų ir ląstelių elgsena turi bendrumų.

Taip, aš žinau, kad norint priimti tą analogiją turi įvykti mąsty­ mo pokytis.

Document Information

Judėjų ir krikščionių tikėjimas, skelbiantis, kad žmogus yra sukurtas atskirai nuo kitų gyvų būtybių, iki šiol verčia mus keltis į puikybę ir menkinti kitas gyvybės formas, kurios atseit stovi ant že­ mesnių evoliucijos laiptų pakopų. Tačiau tai net nepanašu į tiesą. Jei į save, į žmogų, pažvelgtumėte ląstelės akimis, jūsų požiūris į pasaulį ir į savo kūną labai pasikeistų. Jūs pamatytumėte nenuilstamai plušančią bendriją, sudarytą iš daugiau nei 50 trilijonų atskirų individų.

Kai prisimindavau šiuos dalykus ir mąstydavau apie savo histolo­ gijos kursą, prieš akis vis iškildavo vaizdas, kurį dar vaikystėje mačiau enciklopedijoje.

Tiksliau, septyni piešiniai ant atskirų permatomų lapų. Pirmajame buvo pavaizduotas nuogo žmogaus kūno kontūras. Verčiant puslapius, galima buvo matyti, 34 Bruce H. Upton kaip po oda atsiranda raumenys, vėliau - skeletas, smegenys ir nervai, kraujotakos sistema, vidaus organai.

Ruošdamasis paskaitoms Karibuose, mintimis šiąžmogaus kūno struktūrą papildžiau dar keliais permatomais lapais su ląstelių organelių vaizdais. Organeles - branduolį didžiausia organelėGoldžio kompleksą, mitochondrijas ir vakuoles - galima laikyti funkciniais mūsų kūno audinių ir vidaus organų ekvivalentais. Dažniausiai ląstelių struktūra tiriama atskirai nuo žmogaus anatomijos.

Bet aš nutariau sujungti šias dvi kurso dalis ir parodyti savo studentams žmogaus organizmo ir atskiros vsg lieknėjimas panašumą. Man svarbu buvo pabrėžti štai ką: nors žmogaus kūną sudaro dešimtys trilijonų ląstelių, mūsų organizmas neatlieka nė vienos funkcijos, kurios neatliktų atskira ląstelė.

Kiekvienoje eukariotinėje ląstelėje tai ląstelė, turinti branduolį yra žmogaus nervų sistemos, virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, endo­ krininės, judėjimo ir atramos bei kraujotakos sistemų, odos, lytinės ir netgi primityvios imuninės sistemos funkcinių ekvivalentų.

Tuo būdu siekiau paaiškinti, kad ląstelių organelės paklūsta tiems patiems biocheminiams mechanizmams kaip ir mūsų vidaus organai. Ketinau pasakyti studentams, kad kiekviena ląstelė yra tarsi pro­ tinga esybė, gebanti gyvuoti savarankiškai.

Mokslininkai tą patvirtina eksperimentais, kai ima kūno audinių ląsteles ir augina jas kultūrose. Dar vaikystėje intuityviai pajutau, kad ląstelės, kaip ir žmonės, turi savo tikslus ir troškimus, jos aktyviai ieško sau palankių gyvavimo sąlygų ir vengia toksiškos ar priešiškos terpės.