Dievas svorio, Knyga Lengvas būdas sulieknėti
Tai tiek šiam kartui. Geriau ir nepasakysi. Ir vanduo toks atpalaiduojantis, atrodo, kad tiesiog skrendi, viską užmiršti, tik vanduo ir tu ir tas pojūtis — laisvės pojūtis! Ir tokį svorį Tavo kūnas tikrai pasieks, jei tik nustosi jį spausti, tai marindama badu, tai vėl prikimšdama nenormaliai dideliais kiekiais maisto, tai sportuodama iki nukritimo, tai visai nejudėdama. Dievas, prašau, man padeda numesti svorio - astig. O taip, iš tikrųjų mes norime daug daugiau.
Dievas, prašau, man padeda numesti svorio
Dievas juk yra daug daugiau nei bet koks asmuo. Tad lai skurdus mūsų žmogiškos meilės patyrimas, įtampa ir monotoniškumas neapriboja įsivaizdavimo, kaip bus Dievo akivaizdoje. Todėl mūsų vaizduotei į pagalbą ir ateina visas tuzinas skirtingų įvaizdžių, kurie vienas kitą papildo ir išlaisvina.
Ir vėl grįžtu prie šlovės. Neišvengiamai pastebime, kad ši idėja yra besikartojanti ir Naujajame Testamente, ir ankstyvuosiuose krikščioniškuose raštuose. Išganymo vaizdavimas neatsiejamas nuo palmių šakų, karūnų, baltų apdarų ir saulei bei žvaigždėms prilygstančio spindėjimo.
Dievas svorio man, modernių laikų žmogui, tai nedaro jokio įspūdžio. Šlovės sąvoka mane veda prie dviejų minčių: viena iš jų atrodo pikta, kita — juokinga. Šlovė man simbolizuoja arba žinomumą, arba švytėjimą. Kadangi žinomumas reiškia buvimą labiau atpažįstamam dievas svorio paprasti žmonės, tad, šiuo atveju, žinomumo siekimas man siejasi su konkurencijos dvasia, kurios šaknys, regis, yra labiau iš pragaro nei iš dangaus.
O dėl švytėjimo — kas iš mūsų gali norėti tapti gyva elektros lempute? Pradėjęs gilintis į šį klausimą buvau didžiai nustebintas, mat tiek daug skirtingų krikščionių — tarp jų Miltonas, Johnsonas ir Tomas Akvinietis — į dangišką šlovę žvelgė kaip į žinomumą ar gerus santykius.
Visgi verta paaiškinti, kad čia svarbus ne populiarumas tarp šios žemės sutvėrimų, o palankumo santykiai su Dievu, Dievo pritarimas, iš Dievo gaunamas pripažinimas. Dar kartą permąstęs visa, suprantu, kad tai tikrai evangelinis požiūris. Tai suvokus tarsi kortų namelis sugriuvo dalykai, apie kuriuos mąsčiau didžiąją savo gyvenimo dalį.
أنت محظور مؤقتاً
Mane iš karto pervėrė mintis, kad iš tiesų niekas kitas, kaip tik vaikas, negali įžengti į Dangaus Karalystę. Juk nieko nėra gražesnio už ne pasipūtusio, bet gero ir paklusnaus vaiko tikrą ir neužmaskuotą pasitenkinimą, kai jis yra giriamas. Tai galioja ne tik vaikui, bet net ir šuniui ar arkliui. Pasirodo, kad tai, ką visą gyvenimą klaidingai laikiau kuklumu, man visą laiką kliudė tinkamai suvokti, kuris iš malonumų yra pats paprasčiausias, vaikiškiausias, natūraliausias.
Tai ypatingas malonumas, kuris patiriamas būnant didesnio akivaizdoje: žvėries prieš žmogų, vaiko prieš tėvą, mokinio prieš mokytoją, kūrinio prieš jo Kūrėją. Aš nepamiršau, kaip mūsų žmogiškos ambicijos šį nekalčiausią troškimą iškraipo. Pats esu patyręs, kaip tas teisėtas malonumas gauti pagyrą iš to, kuriam patarnauju, virsta mirtinais savimylos nuodais.
Tačiau tikiuosi, kad dar prieš atsirandant savimylai, galime atsekti tą trumputį momentą, kuomet pasitenkinimas dėl to, kad elgiuosi ar bijau teisingai, yra tyriausias.
Vaikinas numetė 43 kg: „Papasakosiu. Gal kažkam padės?“
Šis momentas mums leidžia nujausti, kaip atpirkta siela pagaliau supras, kad ji patinka Tam, kuriam patikti ji ir buvo sukurta. Tuščiam pasididžiavimui vietos čia nebeliks. Nebeliks apgailėtinos iliuzijos, kad visa tai — dėl jos pačios pastangų. Ji kuo tyriausiai džiaugsis būdama tuo, kuo Dievas ją sukūrė būti, neliks jokių likučių to, ką mes vadiname savęs patvirtinimu.
Seniai įsišaknijęs nevisavertiškumo kompleksas bus gydomas šią akimirką, o senoji puikybė amžiams nukeliaus žemiau nei Prospero knygose. Tačiau už šio pasipiktinimo slypi išdidus nesupratimas. Juk galiausiai į kiekvieną iš mūsų atsisuks visatos pasigėrėjimo arba siaubo Veidas.
Clive'as Staplesas Lewisas. Šis anglikonų rašytojo, apologeto C.
Jame atsispindės viena išraiška ar kita: arba suteikianti neapsakomą šlovę, arba paliekanti niekada neišgydomą ir nenuplaunamą gėdą. Aną dieną spaudoje perskaičiau mintį, jog svarbiausia yra tai, ką mes galvojame apie Dievą. O tai, ką galvoja Dievas — visai nesvarbu! Ką Dievas galvoja apie mus, yra ne tik svarbiau — tai neišmatuojamai svarbiau. Iš tiesų — tai, ką mes galvojame apie Dievą, dievas svorio visai nesvarbu, kol neliečia to, ką Jis apie mus galvoja.
Šis šlovės pažadas, jog kiekvienas iš mūsų, iš tiesų pasirinkęs Dievą, galės ištverti šį ištyrimą, gaus pritarimą ir patiks Jam, yra beveik neįtikimas ir įmanomas tik per Kristaus veikimą.
Вы временно заблокированы
Patikti Dievui… būti tikrąja dieviško džiaugsmo dalimi… būti Dievo mylimam — ne iš bėdos užjaustam, bet su pasigėrėjimu mylimam, taip, kaip menininkas gėrisi savo kūriniu ar tėvas sūnumi. Mūsų mintims, atrodo, be galo sunku ar net neįmanoma išlaikyti tokį šlovės svorį ar naštą. Bet taip yra. O dabar pastebėkime, kas vyksta. Jei būčiau atmetęs autoritetingą Šventojo Rašto šlovės vaizdinį ir likčiau įnirtingai įsikabinęs į miglotą pirminį savo troškimą, kaip vienintelę nuorodą į Rojų, nebūčiau pamatęs sąsajos tarp mano troškimo ir krikščioniškojo pažado.
Galiausiai, savo nustebimui, sekdamas tai, kas šventuose raštuose atrodo klaidu dievas svorio atstumia, atrandu sąsają, kuri yra visiškai aiški. Krikščionybė mane moko viltis šlovės. O ji, pasirodo, užpildo mano pamatinį troškimą ir atskleidžia dar vieną iki šiol nepastebėtą šio troškimo elementą.
Paliovęs gilintis į savo norus aš pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Prieš kelias minutes bandydamas apibūdinti mūsų dvasinius troškimus, praleidau vieną keistą jų savybę. Ją mes dažniausiai pastebime vaizdiniui išnykus: kai nutyla muzika ar natūraliai šviesai nebeapšviečiant gamtos.
Marijos lieknėjimo istorija: viskas prasidėjo dėl per mažo įsigyto sijono
Kelias minutes gyvenę iliuzijoje, jog priklausome pasauliui, atsibundame ir suprantame, kad jis nė neegzistuoja. Tai yra mano neetobulumas, dažnai jaučiu man gailestį, kitų pašaipas. Lieknėjimas ir nutukimo gydymas, arba būdai, kaip numesti svorio. Įsigijus narystę, gaunama literatūros su receptais bei mitybos ir fizinio aktyvumo planu, taip pat patarimais, ką daryti nusižengus dietai. Be to, žmogus turi skaičiuoti kalorijas. Receptai ir pasiūlymai nuolat atnaujinami, kad žmogus išvengtų nuobodulio.
Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Kartais pasvarstau galimybė, kaip numesti svorio, bet iš principo jaučiuosi mylimas. Trockis: dietos — blogis, kūnas pats žino, kada sustorėti arba sulieknėti Per šitą storą kunigą Dievas dar šį ta ir nuveikia.
Kaip suprantu, dabar jūs iš tiesų tikite žmonėmis, ką jie jums sako apie jūsų išviazdą, nes tai akivaizdu. Greitai vasara — reikia skubiai sulieknėti.
Svorio metimo klientai Bet ar tikite kad esate Dievo norėta ir mylima?
Kai atsakysite sau į šį klausimą, patikėkite kuo toliau tuo labiau jums bus vienodai. Namuose supratau, kad jis atrodo per daug aptemptas ir tikrai neskoningai Nusprendusi, kad gal kada nors suplonėsiu, numečiau jį į spintą.
Tuo metu lankydavau linijinius šokius du kartus per savaitę, bet netikėtai jie baigėsi, mokytojai išvykus į kitą miestą.
Tai irgi buvo postūmis, kuris privertė mane ieškoti kažko naujo, nes negalima nesportuoti. Dievas, prašau, man padeda numesti svorio Greičiausiai paklausite kodėl aš taip Lady Gaga prarasti svorio, kad būtina sportuoti?
- Marijos lieknėjimo istorija: viskas prasidėjo dėl per mažo įsigyto sijono Dievo svorio metimas
- Ko reikėtų siekti?
- Dievas, prašau, man padeda numesti svorio - astig.
- Knarkimas padeda numesti svorį
- 45 ir reikia mesti svorį
Pirmas dalykas, aš jaučiuosi žymiai geriau pasportavusi, antras dalykas — esu sveiko dievo svorio metimas būdo pasekėja, trečias dalykas — sportas šiais laikais, kai vyrauja nutukimo epidemija, yra ypatingai svarbus norint išvengti tokių ligų kaip cukrinis diabetas, įvairiausios širdies ligos, progresuojanti aterosklerozė. Šokius tikrai mėgstu, tačiau neturėjau partnerio, o pasibaigus linijiniams teko ieškoti alternatyvos.
Apsisprendžiau - nuėjau į sporto klubą. Tačiau net ir gavusi abonementą nežinojau, ko imtis. Visgi, sėkmės paslaptis atėjo pati. Pirmiausia — nuėjau į baseiną ir pirtis.
Svorio dievas
Prisiminiau, kad vaikystėje mokiausi plaukti. Ir nejučia pripratau, kaip man patinka plaukti, supratau, kad tai ne sportas, o vienas malonumas! Žinoma, iš pradžių plaukiau, kaip dievo svorio metimas, stengdavausi išsaugoti šukuoseną ir plaukiau iškėlusi kaklą. Paskui apsižvalgiusi supratau, jei jau atėjai į baseiną — nusiteik sušlapti. Įsigijau plaukimo kepuraitę, plaukimo akinius. Galėjau jau plaukti nuleidusi galvą, kaip kad ir reikia Ir ką daryti? O noras plaukti buvo didelis!
Pradėjau plaukti ant nugaros — tada nereikia panerti. Praėjo kažkiek laiko ir jau mokėjau plaukti ant nugaros — bet kiek man buvo džiaugsmo, kad jūs žinotumėte!