Lordo stalo svorio metimas. Arbatos - išsamiai anekdotaijums.lt (puslapis 3)

Eikime, Henri, prie to aukšto, seno ąžuolo. Dievas yra geras.

Priimkite palaimingą išeinančios sielos padėką už tą aiškumą ir ramybę, kuriuos įliejate į ją šiuo paskutiniu mano gyvenimo žemėje periodu. Jūsų dėka mano atsisveikinimas su žeme kupinas didybės. O dėl mano žmonos ir Dženi — Dieve mano, kiek daug jėgų atidaviau, kad apsaugočiau jas nuo blogio.

Čia Jūs mane dabar nuraminote ir aš palieku jas su Jūsų apsauga. Aš aiškiai mačiau, kaip nuolatinis irzlumas ir prabangos bei pramogų troškimas vis labiau ir labiau gramzdina jas į bendravimą su melagingais ir netgi negarbingais žmonėmis. Mačiau, kaip jos skęsta smulkmeniškose mintyse ir jausmuose, kaip jų amžinas lordo stalo svorio metimas jas stumte stumia nuo visų aukštesnių, kilnių žmogiškos meilės jėgų ir bloškia į nuolatinį egoistinį koncentravimąsi tik į pačias save; bet taip ir negalėjau jų širdyse rasti jokių gėrio kabliukų, už kurių ištraukčiau jas iš miesčioniško bukumo.

Jums dar likęs žemėje laikas priklauso Jums vienam. Šiomis paskutinėmis dabartinio Jūsų įsikūnijimo dienomis aš atėjau pas Jus suteikti Jums tas žinias, kurių ieškojote visą gyvenimą ir ištrypėte į jas takelį kojomis tų žmonių, kurie pas Jus ieškojo paguodos ir išėjo iš Jūsų ne tik paguosti, bet ir suvokdami, kad rado draugą; kurie pas Jus ieškojo ramybės, o išėjo ne tik nurimę, bet ir nešini džiaugsmu, nes suvokė savo teisę į gyvenimą, į laimę, į darbą.

Nusimeskite nuo savęs visus sąlyginumų pančius, kurie riboja Jūsų sąmonę ir trukdo Jums bendrauti dvasia ir ugnimi. Visos ašaros, skausmas, aistros, kurias Jūsų širdis surinko į save kaip į taurę, jau dega ne vien Jūsų širdyje, bet ir mano, ir širdyse visų tų žmonių, kurie pašventė save visuotinės gerovės tikslui.

Jumyse jau nebeliko nei sąlyginės meilės, nei prietarų pančių. Visas tas dienas, kol paliksite šią žemišką formą, gyvenkite, kaip gyvenama atsikračius visa ko asmeniško. Laimindamas kiekvieną savo dieną, gyvenkite narsiai ir išmintingai negęstančios Didžiosios Motinos-Gyvenimo meilėje.

Viskas saikingai

Ne tik savo dukrai Alisai, bet ir savo jaunajam gerbėjui Sandrai, ir slapta labai giliai kenčiančiam Mildrėjui, ir mano vaikams, Nal ir Nikolajui — visiems palikite didžią išminčiaus pamoką, kaip ramiai ir džiaugsmingai reikia atsisveikinti su žemės gyvenimu prieš pradedant, tiksliau, tęsiant savo amžino gyvenimo veiklą.

Šviesa, kuri kasdien liejosi iš Jūsų į žemės kelius, Šviesa, kuri Jums dabar atsiveria kaip amžina atmintis apie vienatinį Gyvenimą ir kuri jau ne kartą leidosi kartu su Jumis į žmogišką formą, telieka amžinai jų visų gyvenimų atmintyje kaip paprasčiausias žinojimas: užsnūsti su Išmintimi, su mintimis apie Amžiną, su laimės ir viso vienatinio Gyvenimo savyje ir visame kame suvokimu. Žvelkite į visas likusias dienas kaip į užtarnautą nerūpestingą poilsį ir skinkite meilės, kurią pats kaip saują brangakmenių pažėrėte žemėje, vaisius.

Florentietis palydėjo pastorių į viršų, į jo puikų kambarį, kur už atvirų durų buvo matyti mėnesienos nušviestas parkas ir už jo atsiveriantys toliai. Jeigu Jūs kalbate apie skolą man, tai ką gi aš turiu sakyti?

Meldžiausi Tėvui, kad galėčiau mirti ramybėje, tik vis nerasdavau jos. Jūs padėjote mano širdyje atsiskleisti ne tik ramybei, bet ir absoliučiam džiaugsmui.

Ar galiu naudoti 2 tipo cukriniu diabetu nikotino rūgštį?

Koks nuostabus gyvenimas! Koks galingas ir didis šio gyvenimo daigas žmoguje, jeigu jis per amžius keičia formą ir vėl gyvena! Tik dabar aš tai iki galo supratau. Kodėl tada bažnyčia moko apverkti vienam kito mirtį? Kodėl moko ilsėtis ramybėje dangaus karalystėje, jeigu ramybę galime rasti tik kiekvienas savyje?

Lordo stalo svorio metimas dar aš supratau, kad rasti ją galima tik gyvenant su Šviesa. Kol žmogus gyvas, jį reikia mokyti, kaip gyventi Šviesoje, o ne kaip ilsėtis ramybėje. Štai Jums dar viena piliulė, kuri atneš miegą. Florentietis tvirtai paspaudė pastoriui ranką, dar kartą palinkėjo labos nakties ir nulipo žemyn į savo kabinetą.

Pastorius dar truputį pasėdėjo nakties tyloje, bet greitai taip užsinorėjo miego, kad vos spėjęs nusirengti iš karto užmigo. Atrodė, kad visas tyloje skendintis namas jau miega, tačiau šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo ir rašė laišką retkarčiais įdėmiai įsižiūrėdamas į kažkokį tolimą tašką.

Durys į terasą buvo atviros, ir naktinis gėlių aromatas sklido po kambarį. Kartas nuo karto atklydęs vėjelio gūsis virpino ant stalo degančios žvakės liepsną, vertė ją plazdėti ir mainyti atšvaitus prie stalo rašiusiojo auksinėse garbanose. Staiga Florentietis pakėlė galvą, į kažką įsiklausė ir palingavęs galvą tyliai tarė: — Alisa, Alisa, aš tikėjausi, kad tu šiandien turėsi kur kas daugiau jėgų.

Jeigu tau taip sunku ir nyku, eikš čia. Galvojau, kad tu jau supratai, kaip turi palaikyti tėvą ir paskutines jo dienas paversti žemiškuoju rojumi, o tu atsidavei liūdesiui galvodama tik apie save. Nustok verkti ir ateik. Grįžusi iš lenktynių Alisa iš karto užlipo į savo kambarį, užsimetė ant pečių chalatą, atidarė balkono duris ir prisitraukusi prie jų fotelį sustingo jame skausmingai suvokdama, kad išsiskyrimas su dievinamu tėvu neišvengiamas.

Atmintyje rikiavosi jos gyvenimo vaizdai nuo pat vaikystės. Nė karto ji nematė tėvo suirzusio, nė karto jis negrįžo namo be šypsenos. Koks skausmas bespaudė jo širdį, jis visada įžengdavo į namus įnešdamas kartu su savimi ir kiekvienam skirtą švelnų žodį. Daug kas, ko Alisa nesuprato vaikystėje, paaiškėjo jai dabar. Vaiko širdelė atspėjo tėvo dramą, ir visas jos gyvenimas, kiekviena diena — viskas tebuvo vienintelis siekimas: apginti tėvą nuo nemalonumų, neleisti jam pastebėti ką nors slogaus, nukreipti nuo jo tą ar kitą smūgį.

Dvi širdys, du gyvenimai — tėvo ir dukters — susiliejo į vieną visumą.

Ir dabar… turėjo atskilti dalis jos širdies. Ne tėvas traukėsi iš gyvenimo, bet iš jos širdies plėšė jos pačios dalį.

Diena be tėvo… Alisą sekino ši kančia. Ji tarsi skendo iš jos širdies besisunkiančio kraujo klane. Sėdėjo ji visa savo skausmo sugniuždyta, sukaustyta, be minčių, be vilties ir tarsi girdėjo, kaip iš jos širdies laša kraujas ir kaip aplink ją jau telkšo ištisas kraujo ežeras.

Staiga tarsi elektros srovė per kūną perbėgo kažkokia jėga. Mergina prisiminė Florentiečio žodžius, pasakytus grįžtant namo.

Prisiminė jo pokalbį su Sandra ir viską, ką lordas Benediktas kalbėjo jai pastarosiomis dienomis. Taip aiškiai prisiminė, kad tarsi išgirdo nakties tyloje jo balsą, kviečiantį ateiti. Prieš valandėlę dar tokia bejėgė, dabar ji atsistojo ir nusišluostė ašaras.

Savo kančią ir skausmą ji taip raiškiai įsivaizdavo, taip aiškiai jautė lašantį iš širdies kraują, kad jai ir toliau atrodė, jog krūtinėje — atvira žaizda. Ji suspaudė širdį rankomis ir pažvelgė po kojomis norėdama įsitikinti, ar nestovi kraujo klane. Žvilgtelėjusi žemyn, į sodą, ji pamatė rankos mostu ją kvietusį lordą Benediktą.

Patarimai kuriant vasarišką puokštę

Nulipusi žemyn, rado jį laukiantį jos ant savo kabineto slenksčio. Likusieji nutarė būti išmintingi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tu galvoji, kad nemiega Sandra. Ne, indui aš daviau raminančių lašų ir jis miega kaip ir tavo tėvas.

Nemiega tas, kuris nė žodžiu neužsiminė apie tavo ir savo kančias. Nemiega lordas Mildrėjus, jo širdis plyšta nuo tavo dramos, nuo tavo liūdesio. Kad sustabdytų nors vieną kraujo lašą, tebelašantį iš tavo širdies, jis pasiruošęs lipti ant ešafoto. Ir dabar, iš pažiūros ramus, jis blaškosi lyg tigras narve, nerasdamas atsakymų į savo klausimus. Tau, dukra mano, reikia ne verkti, ne kraujais plūsti, bet prisiminti, kaip prie Amžinos Ugnies tu pažadėjai teikti žmonėms pagalbą ir paguodą.

Kas iš to, kad tu sėdėsi ir verksi? Argi tai, kas neišvengiamai turi įvykti, neįvyks vien todėl, kad tu verki? Kur dabar tavo tėvui rasti jėgų ir ramybės? Dabar, kai jam išmušė valanda keisti savo lordo stalo svorio metimas formą? Tu įpratusi šį keitimą vadinti mirtimi, bet mirties nėra, yra tik tavo prietaras. Aš tau jau kalbėjau: kol gyveni, neprarask tuščiai nė vienos akimirkos. Mokykis kurti širdimi, nes ašarose nelieka vietos kūrybinei jėgai. Dėl ko beverktų žmogus, jis visada verkia dėl savęs.

Tuo tarpu aukščiausia žmogaus meilės forma — veiksmas, energija. Tik tas, kuris tvirtas ir narsus, išeina į aukštą kilnumo ir pasiaukojimo kelią. Gyvenimui reikia tik tokių bebaimių širdžių. Gyvenime nėra sustojimo akimirkų. Gyvenimas — amžinas judėjimas, amžinas veržimasis pirmyn, ir tik tvirtas gali žengti su juo koja kojon. Jeigu tu ir toliau apverkinėsi kiekvieną nelauktą lordo stalo svorio metimas nelauktą tik dėl tavo neišmanymo — likimo smūgį, tai tau nėra reikalo gyventi šalia manęs.

Tu nori dalintis mano gyvenimu. Tai pasiaukojančios veiklos gyvenimas. Tame gyvenime mainosi pergalės, pralaimėjimai, nelaimės ir džiaugsmai, bet jame nėra vietos liūdesiui.

Mirtis — žmogaus prietaras, jo barbariško požiūrio į gyvenimą liekana. Pažvelk į šį nuostabų gamtos grožį: dangus jau aušta, o mėnulis dar šviečia. Tavo paprasti būdai kaip numesti riebalus diena keičia naktį ir visa tai tėra tik to paties Vienatinio Gyvenimo, kuris glūdi tavyje, manyje, saulėje, debesyje, žolėje, formos. Vėliau, daug mokydamasi, tu pasieksi žinių aukštumas, tada gyvenimo ir mirties dėsnis jau netrikdys tavo įprasto gyvenimo ritmo.

Šiandien gerai ir aiškiai suprask: jeigu nori vėl susitikti su tėvu gyvenimo veikloje, ruošk savyje tą šventą ir aukštą vietą, kur jis galėtų susitikti su tavimi ir toliau kartu darbuotis. Žinok tik viena: tu gali sukurti tą šeimą, kurioje tavo tėvas vėl galės įsikūnyti. Tavyje visa meilė, tavyje visa jėga, tavyje visos galimybės pasukti likimo vairą į tą ar kitą pusę. Viskas priklausys nuo to, kaip tu dabar išlydėsi tėvą ir kokį jau dabar suteiksi jam palaiminimą į amžiną kelią.

Mergina, visa pasikeitusi, švytėdama, prigludo prie savo didžio draugo rankos ir sušnibždėjo: — Aš viską supratau. Jūsų jėga persiliejo į mane.

Panašūs įrašai

Nebeliko dėl ko verkti… Tik lordas Mildrėjus. Kaip aš galėčiau jį nuraminti? Paglostęs nurimusios Alisos galvą, davęs išgerti vaistų, liepė iš karto eiti miegoti, nes jau reikės pradėti rūpintis tėvu. Palydėjęs Alisą iki laiptų Florentietis vėl sėdo prie rašomojo stalo ir baigė rašyti pradėtą laišką. Rytmečio žara jau brėško. Lordas Benediktas užpūtė žvakes, trumpam užsuko į miegamąjį ir už ketvirčio valandos išėjo iš jo jau su pižama ir frotiniu rankšluosčiu ant peties.

Sutvarkęs laiškus sudėjo juos į rašomojo stalo stalčių, ant popieriaus lapelio parašė keletą žodžių ir įsidėjęs jį į kišenę išėjo į parką.

Apėjęs namą iš kitos pusės, pasilenkęs paėmė nuo žemės akmenuką, įsuko jį į tą laiškelį iš kišenės ir sustojęs prieš vieną iš atvertų antro aukšto langų vikriai įmetė į vidų. Prie visą naktį nemiegojusio, nelinksmose mintyse skendinčio lordo Mildrėjaus kojų, skambiai atsimušęs į grindis, nukrito kažkoks baltas daiktas. Iš netikėtumo krūptelėjęs jis pasilenkė ir pakėlė popierėlį, iš kurio iškrito akmenukas.

Eisime prie ežero maudytis krioklyje. Pažvelgė pro langą, bet pro jį tepamatė nuostabų auštantį rytą ir teišgirdo tik paukščių balsus. Apsidžiaugęs tokia netikėta proga pasivaikščioti kartu su lordu Benediktu, Amedėjus paskubėjo persirengti ir nulipo žemyn nebaigęs mąstyti visą naktį jį slėgusių minčių. Dar dvi trys taip praleistos naktys ir mane apkaltins lordo stalo svorio metimas mažiausiai svečių kankinimu.

Lorde Mildrėjau, puikus mano bičiulio indo auklėtojau, ar negalėtumėte man paaiškinti, koks gi liūdesys nusinešė per naktį pusę Jūsų svorio? Klaikus bejėgiškumas padėti žmonių kančioms varo mane į neviltį. Tik norėčiau žinoti, kaip Jūs atspėjote, kad aš nemiegu ir esu kaip tik tame iš trijų man skirtų kambarių?

Juk metant akmenuką į tą langą, prie kurio aš sėdėjau, reikėjo būti įsitikinusiam ne tik kad nemiegu, bet ir kad kviečiate žmogų, kuris nedelsdamas perskaitys Jūsų laiškelį. Ir koks gi Jūs jaunas, koks žavus, lorde Benediktai, aš suprantu, kodėl Jus praminė Florentiečiu. Pajudėkime energingiau ir aš, galimas daiktas, atskleisiu tą paslaptį, kaip sužinojau apie Jūsų nemigą.

Pažvelkite aplink save, įsižiūrėkite į Jus supančio gyvenimo įvairovę. Kokių nuostabių formų ir kokio grožio gėlės Jus supa! Lapeliai, žolelės, drugeliai, paukščiai, musės, bitės — visi gyvena įtampos kupiną gyvenimą, kuria, atiduoda savo aromatą, vaisius, grožį ir… miršta. Jūs taip apibūdinate kiekvieno iš šių gyvenimų pabaigą.

Jūs nuskinate žiedą ir įsisegate jį į švarko atlapą ar puošiate juo stalą. Jūs negalvojate, kad atidavęs visą savo grožį žiedas numirs.

Jūsų visai nejaudina ši mirtis. Jūs ją laiminate, sutinkate ramiai, kaip kažką neišvengiama, įprasta.

Jūsų el. Nuorodos kopijavimas Prieš jiems išvažiuojant, lordas Benediktas kažką kalbėjo su kapitonu Retedliu, kuris visada viską pastebinčiai Alisai pasirodė nepaprastai nustebęs. Džeimsas Retedlis nieko neklausinėjo, bet Alisa sugavo jo įdėmų žvilgsnį, mestą iš pradžių į Henrį, o po to ir į ją pačią.

Tik todėl, kad tai neliečia Jūsų asmeniškai, neliečia Jūsų prisirišimo, Jūsų įprastų norų, Jūsų meilės, į kurią kasdien įpindavote savo širdies, savo kraujo, kūno ir dvasios gijas. Jūs ramus. Jūs žinote tikslingumo dėsnio, kuris verčia visa kas gyva keisti savo formas, neišvengiamumą. Tačiau kai tik tai liečia žmogų — viskas Jūsų sąmonėje pasikeičia. Čia viskas suskirstoma į savus ir svetimus. Savi — tai tie, su kuriais Jūs susigyvenote, susigiminiavote, susijungėte kraujo ryšiais.

Tada kiekvienas toks išsiskyrimas — neišvengiamos ašaros, neviltis ir tokia išvaizda kaip dabar mano mielo draugo lordo Mildrėjaus. Jums teko dalyvauti dviejuose karuose, kai buvote tik septyniolikos-devyniolikos metų; apie Jūsų drąsą kareiviai kūrė dainas ir legendas, o Jūsų savitvarda stebėjosi visko matę karininkai.

6 skyrius Sirijus

Dabar Jums dvidešimt aštuoneri. Tai kodėl pastoriaus mirties akivaizdoje Jūs praradote ne tik savitvardą, bet ir pusiausvyrą? Jūsų meilė Alisai — man ne paslaptis, bet ir tai nepateisina Jūsų elgesio. Kam reikalinga tokia meilė, iš kurios mylimas žmogus negali pasisemti didvyriškumo?

Nejaugi Jūs manote, kad tokiu savo elgesiu reiškiate užuojautą Alisai? Tik ta užuojauta veiksminga ir tikra, kuri ištiesia žmogui ne ašaras, o perteikia savo stiprumą ir drąsą. Nejaugi Jūs manote, kad jeigu viduje slėpsite visišką disharmoniją, tai šia veidmainiška savitvarda padėsite žmogui jo sunkią valandą? Tik tikrai išmintingas elgesys, kai Jūs viduje įtikinamai ramus, gali padėti artimam. Ir šis gyvas išminties pavyzdys vien tik savo pasirodymu, vieninteliu susitikimu gali užgesinti tūkstančius lordo stalo svorio metimas dramų.

Toks yra tikro išminčiaus pavyzdys, ir kokiu pavidalu besutiktų jį žmogus, jis gali suteikti jo jėgoms didvyriškos veiksmų įtampos; gali padėti menkam, aimanuojančiam tik dėl savęs, toliau savo kiemo nematančiam siaurų pažiūrų žmogui pereiti į sudvasintą savęs suvokimą visos visatos dalele. Visatos, neišvengiamai paklūstančios vienam ir tam pačiam tikslingumo dėsniui, kuris veda visa, kas gyva žemėje — nuo vabalėlio iki žmogaus, — į tobulėjimą.

Jūs galite man atsakyti, kad visa tai ˛inote ir suprantate, bet aš Jums paprieštarausiu, nes išminties kalba žinoti reiškia mokėti, o suprasti reiškia veikti. Tas, kuris kalba, kad jis žino ir supranta, bet nemoka to panaudoti savo darbo dienoje, — iš tikrųjų nieko nežino. Savo neišmanymu jis nesiskiria nuo cirko arklių ir šunų, kurie tiesiog įsiminė tam tikras kasdienines asociacijas, išmoktas ta ar kita eilės tvarka. Pamąstykite apie visa tai, lorde Mildrėjau.

Daug kas Jūsų gyvenime priklausys nuo Jūsų dabartinio elgesio — ir ne tik Jūsų gyvenime, bet ir Alisos, ir dar daugelio kitų žmonių, kuriuos kaip tik dabar sutinkate, su kuriais bendraujate. Gaila, bet dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių negaliu nieko aiškiau pasakyti. Galiu tik pridurti, kad dabar Jūs stovite kryžkelėje ir priklausomai nuo Jūsų energijos, nuo Jūsų drąsaus elgesio, nuo Jūsų tvirtai parodyto gerumo, nuo Jūsų kilnumo jėgos kaip tik šiuo momentu — Jūs išgirsite iš gyvenimo vienokį ar kitokį šaukimą.

Jūs galite sukurti ar nesukurti tą ar kitą šeimą, kurioje duotumėte galimybę didžiai dvasiai nužengti į žemę ir Jūsų meilės bei gerumo saugomai eiti jos naujo gyvenimo keliu. Florentietis atvedė lordą Mildrėjų prie krioklio. Gamtos grožis, nuostabus rytas ir šeimininko žodžiai ne tik išsklaidė ankstesnius svečio jausmus, svorio metimas ottawa praplėtė jo akiratį ir suteikė jam viltį.

Išlipęs iš ežerėlio, atsiradusio krentant vandens srautui nuo stačios uolos, gūždamasis nuo šalčio lordas Mildrėjus atsakė: — Net jeigu nebūčiau priėmęs šio šalto vandens krikšto, suteikusio man naujų jėgų, vis tiek jausčiausi naujai gimęs vien tik nuo bendravimo su Jumis, nuo Jūsų žodžių, lorde Benediktai.

Svarbiausia, ką aš dabar supratau iš Jūsų kalbos — tai, kad meilės jėgai neegzistuoja išsiskyrimo prietaras. Tik dabartiniame mano sąmonės išsivystymo lygyje visa tai žinoti ir veikti — dar du skirtingi dalykai.

Neprarandu vilties, kad šalia Jūsų abi šios sąvokos kada nors susilies manyje į pasiaukojantį ir atsidavusį veiksmą, į patį paprasčiausią sugebėjimą būti iš tikrųjų geram žmonėms ir galvojant apie juos u˛miršti save.

Į namus jie grįžo laiku, suspėjo persirengti ir pusryčiauti sėdo kartu su visais. Pastorius šią dieną jautėsi silpnas, pavargęs, bet visgi išėjo pasivaikščioti po parką. Įsikibęs dukrai į parankę, lydimas Sandros nuėjo iki skardžio, nes jam ypatingai patiko žvelgti nuo čia į atsiveriantį tolį. Tačiau po pietų jis tuoj pat užlipo į savo kambarį. Alisa nesitraukė nuo tėvo nė akimirkai. Atrodė, kad ji visiškai nepastebi nei jo silpnumo, nei ypatingo meilumo, kuriame jautėsi švelnus atsisveikinimas.

Ji elgėsi kaip ir visada, lyg lordo stalo svorio metimas būtų sveikas, tik nesitraukė nuo jo. Į duris pasibeldė.

1. Kiekvienas žaidėjas valdys vieną kompaniją ir galiausiai kontroliuos jos likimą.
2. 50 svorio netekimo patarimų iš įžymybių, kurios numetė daugiau nei 30 svarų - Svorio Metimas
3. Mitybos meniu 2 tipo diabetikams savaitę Diabetas nuo to, kas atsitinka Paprastos kepimo strategijos su diabetu.
4. Būdai numesti svorį per dvi dienas
5. Svorio Metimas Netekti penkių ar 10 svarų neatrodo per sunku, tačiau kai siekiate 30, 40 ar net daugiau, svorio metimas gali būti sudėtingas.

Įėjo lordas Mildrėjus. Taip norisi pabendrauti su Jumis, kad net drįstu trukdyti. Ar nepyksite ant manęs už tokį sutrukdymą? Alisa nepalieka manęs, nors ir kaip aš prašau pailsėti nuo tokios seniokiškos draugijos.

Žaidimo metu jūs taip pat turėsite galimybę investuoti į kitų bendrovių akcijas, kurios svyruos viso žaidimo metu, priklausomai nuo to, kaip jums sekasi. Atkreipkite dėmesį, nieko nesakiau apie sėkmingiausią laivybos kompaniją.

Meno, imituojančio gyvenimą, atveju nereikia turėti sėkmingiausios įmonės, kad laimėtumėte. Tiesą sakant, tam tikrais atvejais gali būti geriau palikti savo įmonę ir leisti jai nusiminti.

Jei jūsų oponentai daug investavo į jūsų kompaniją, gali būti verta pabandyti leisti ją tankuoti. Kur vis dėlto kauliukai? Visi žaidimo kauliukai reiškia krovinį. Žaidėjai, norėdami užsidirbti pinigų, turės krauti krovinį į laivus. Kai jie iš tikrųjų ją pateiks, jie įgis specialių sugebėjimų ar premijų. Laivai turi svorio reikalavimus, tačiau kauliukus reikia valdyti kuo efektyviau, kitaip visi saldūs kroviniai sėdės sandėlyje ir neuždirbs pinigų.

? Mūsų geriausi stalo kauliukų žaidimai

Puiki žaidėjų sąveika su laivais ir ekonomika Unikali žaidimo tema, išleista mečiui Kova dėl krovinių pristatymo ir atsargų sistemos įmonėse suteikia žaidimui giluminių sluoksnių, kurie jus užims daug seansų prie jūsų stalo. Brėžiniai Kaip jūs darote pastatą? Žinoma, su kauliukais! Kiekvienas projektas atspindi trimatį kauliukų, sudarančių pastatą, paveikslą, o kiekviena skirtinga kauliukų spalva atspindi skirtingą statybinę medžiagą.

Džiaugsmingai triūsdamas prie savo tobulėjimo, savitvardos, mano varpelis nepraras svorio žmogus sprendžia ne tik savo uždavinį, bet atriša numesti svorio darant kūno ataką užriša, pagerina ar pablogina ištiso žmonių rato gyvenimus, nors dažniausiai jis nemato ir net nesuvokia visos tos jo iš savęs į dieną išlietų jėgų svarbos.

Kiekvienas iš jūsų jau seniai suprato, koks nusikaltimas svaidyti į pasaulį iš savęs išsiveržiančias maišto aistras ir ašarų kartėlį. Kiekvienas iš jūsų suprato, kad vienijimosi lordo stalo svorio metimas žmonėmis čia ir dabar būdas — tai ne vien asmeninė jo paties tobulėjimo problema. Tai visą gyvenimą kurianti jėga, nesnaudžianti vienoje vietoje, kaip pelkių vanduo, bet skriejanti į visą visatą, sutrikdydama ar ramindama viso pasaulio gyvenimą.

Kai ateina tai, ką žmonės vadina nelaime, reikia tvirtai laikyti amžinybės vėliavą rankoje ir atminti, kad visos neteisybės, kuriomis skundžiamasi, viso labo tėra tik paties žmogaus dvasios atspindys.

Jeigu mano varpelis nepraras svorio nesugebėsi mylėdamas nugalėti iškilusią kliūtį, jeigu ją vertinsi ne kaip savo paties kelio dalį, o kaip kitų žmonių reikalą, tavo nuomone, tokių blogų žmonių, kad apie jų veiklą reikia galvoti kaip apie išorinį tavo laimės griovimą — laimės, kurią taip pat supranti savaip, norėdamas, kad nei tavęs, nei tavo artimųjų netrikdytų, ir nesuvoki savyje aukštesnių jėgų ramiai kovai — tai tavo lordo stalo svorio metimas dienos prarastos.

Ir vėl nežinia kada ir nežinia kur reikės viską pradėti iš naujo. Visa grupė susirinkusių apie Florentietį žmonių klausėsi jo visiškai nuščiuvę; bet kiek šviesėjo Nikolajaus ir Nal, Amedėjaus ir Alisos veidai, tiek liūdo Sandros ir Henrio. Atrodė, kiekvienas nuostabaus, gerumo kupino balso žodis skverbėsi į jų širdis atverdamas liūdnus, iki šiol ne taip suprastos ir įsisavintos išminties puslapius.

Florentiečio žvilgsnis, kai jis žvelgė į jį supusius jaunus žmones, buvo taip pat kupinas užuojautos ir meilės, tad visi nejučiomis, prieš savo valią slinkosi vis arčiau jo ir pagaliau atsidūrė visai šalia, tarsi norėdami sugerti į save jo meilės jėgą.

Kiekvienu tokiu mazgu naudojasi visi nematomi pagalbininkai, kurdami naują kanalą, naują dvasinio ryšio giją ir jungdami matomą ir apčiuopiamą žemės veiklą su nematoma ir neapčiuopiama dangaus veikla. Mitai apie medinius žaislus: sunkūs, brangūs, senamadiški.

O iš tiesų? Tėra vienas didis Gyvenimas, kur dviejų pasaulių veikla išsilieja per pačias įvairiausias laikinas formas; bet gyvenimas nesustoja nuo to, kad formos keičiasi ir sensta.

Jo testamentas Sėkmingai pasiekę kaimą jau mėnulio šviesos nutviekstu keliu, šiek tiek pavargę, lordo Benedikto draugai iš karto išsivaikščiojo po savo kambarius. Tiktai pastorius liko apačioje, šeimininko kabinete. Jie abu susėdo į krėslus terasoje. Kiek daug kartų aš lydėjau žmones prie Tėvo sosto ir kaip retai temačiau tikrąjį žmonių žinojimą ir tikėjimą, kaip dažnai stengdavausi nugalėti žmonių baimę jų paskutinę valandą.

Kuo tokioje puokštėje daugiau skirtingų gėlių, tuo puokštė bus gražesnė. Drąsiai derinkite ramunes, varpelius, rugiagėles, neužmirštuoles, šiurpinius gvazdikus, vėdrynus ir kitokias spalvingas bei žydinčias gėles. Žinojimas padaro žmogų laimingą ne tik todėl, kad jis pats surado šviesą, bet ir todėl, kad šviesa jame pramina takelį sutiktam žmogui.

Kad ir kokia maža bebūtų Šviesa žmoguje, vieną kartą įsižiebusi ji niekada neleis jam visiems laikams panirti į liūdesį ir melancholiją. Liūdėti gali tik tas, kuris neturi vientisos ištikimybės, kurio supratimai svyruoja ir kurio širdį drasko neviltis. Lordo stalo svorio metimas motina prarado vienintelę dukrą, vienintelį savo turtą, ir nebegali daugiau gyventi, nes širdis liepsnoja sielvarto fakelu, išdegindama kraują — ši motina į naują, jai nematomą dukros gyvenimą neįneš nei laimės, nei palengvinimo.

Ji nežino, kad gyvenant mano varpelis nepraras svorio reikia suvokti, jog stovi ne ties žemės, o ties amžinybės riba. Ta motina, kuri žino bei suvokia save ir kiekvieną tik kaip Amžinybės formą, sugebės nugalėti asmeninį skausmą ir visa širdies narsa siųs dukrai savo meilės pagalbą šypsena, o ne ašara ir aimana, kurios naujai dukros formai teiktų kartėlį. Harv Eker Turtingas ir vargšas: du mąstymo tipai Su mylimųjų mirtimi nesibaigia mūsų pareigos jiems; ir pirmoji pareiga — užmiršti save ir galvoti apie juos.

Galvoti ir atminti: jeigu mes verkiame ir dejuojame, mes ant jų naujos, gležnos formos užverčiame nepakeliamą svorį, nuo kurio jie linksta ir gali net žūti. Tuo tarpu mes prie savo dorybingumo linkę priskirti širdingą mano varpelis nepraras svorio apraudojimą, o tikroji, jiems padedanti meilė — tai narsa, kūrybinė širdies jėga, gyvenant dviejuose pasauliuose, o ne liūdesys praradus vien žemiškus įpročius.

Ugdydami savo savitvardą, savidrausmę, mes padedame ne tik gyviesiems, bet ir tiems, kuriuos vadiname mirusiais ir kurie iš tikrųjų yra kur kas gyvesni už mus, įsikūnijusius materialioje formoje.

Baigęs kalbėti Florentietis priglaudė prie savęs Sandrą ir Henrį ir, maloniai linktelėjęs likusiems, nusivedė abu jaunuolius į parką pjaustyti nudžiūvusių šakų. Kankinantys apmąstymai privertė Sandrą paklausti savo didį draugą: — Aš gerai supratau savo klaidas.

Man jau atrodo neįmanoma dar kartą pasirodyti silpnesniam už moterį, bet nejaugi savo ašaromis ir liūdesiu aš trukdžiau pastoriui jo naujame gyvenime, trukdžiau savo draugui, kuriam už tiek daug ką turiu būti dėkingas? Kadangi tavo ryšys su pastoriumi buvo dvasinis, egzistuojantis abiejuose pasauliuose, išeidamas iš žemės jis išsinešė šį ryšį. Bet koks harmonijos tavyje sutrikimas, kurio priežastis buvo liūdesys dėl jo išėjimo, gėlė jį arba apipildavo jį tavo liūdnų minčių srautais.

Iš visų jėgų stenkis išsiugdyti visišką savitvardą, kad aš galėčiau tave palikti čia atvykstančio Anandos globai. O tu, Sandra, primeni druskos stulpu virtusią Loto žmoną. Imk pjūklą, įdėmiai apžiūrėk šakas ir grąžink į normalią padėtį visus savo impulsus. Mokykis stebėti viso savo organizmo darbą, neleisdamas veltui nė vienos prabėgančios gyvenimo akimirkos.

Eikime, Henri, prie to aukšto, seno ąžuolo. Ten mums abiem užteks darbo ir mes padėsime jam susigrąžinti jaunystę, nusimetant senos sielos likučius.

Dirbdamas prie seno ąžuolo ir apsimesdamas, kad visai nepastebi, kaip Henris stengiasi nemačiomis braukti vieną po kitos riedančias neprašytas ašaras, Florentietis švelniai kalbėjo jaunuoliui: — Anandos atvykimas neturėtų tavęs jaudinti ta prasme, kad Ananda atvyksta, o tu dar nepasiruošęs su juo susitikti.

Ananda, Henri, tai ne tik dieviškos Išminties dalelė, nužengusi į žemę, į žmogaus kūną, tai ir dieviško Gerumo dalis, įsikūnijusi čia vien norėdama atpalaiduoti stipriai užveržtus žmogiškos meilės raiščius.

Bien plus que des documents. Devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto tai, ką žmonės vadina meile, iš tikrųjų tėra tik jų prietarai, įsikaltos nuomonės ar jų savimeilė. Bendraudamas su žmogumi, Ananda jam atskleidžia netikėtus jo aistrų siurprizus. Žmogus galvoja, kad eina ištikimybės ir gailestingumo keliu, kad ieško būdų išsilaisvinti ir savo ištikimybe suteikia žmonėms pagalbą, o iš tikrųjų jo sutiktieji ne tik nepailsi jo ramybės ir džiaugsmo atmosferoje, bet nuo jo ištikimybės kenčia viskas, prie ko jis prisiliečia.