Svorio metimas juokauja vienas pamušalas, Mesti anksti ir dažnai

Iš jų dideliais išliko, nors šiandien rečiau beskaitomi, airis James Joyce ir prancūzas Marcel Proust. Špionažas, t. Bistru, M. Jie viską pasakė, nė kiek tavęs nepasigailėjo. Aš net pamaniau, kad jis mirė ar išvestas, bet į trečią dieną jis vėl atsigavo ir pradėjo triukšmauti. Užteks, reikia pasilsėti.

Įrenginiai gali būti darniai jungiami į vieną sistemą, o jų ar galite sulieknėti per dvi savaites galima pasirinkti jums patogiausius būdus.

Klausančia HUB stotele gali tapti ir jūsų išmanusis telefonas, tiesiog aktyvuokite programėlių parametruose balso klausymą ir valdykite savo įrenginius per atstumą, neliesdami mobiliojo įrenginio. Šie asistentai palaiko tik populiaresnes užsienio kalbas, todėl programėlėje valdomiems prietaisams taip pat reikės suteikti nelietuviškus pavadinimus, o į asistentus kreiptis pasirinkta užsienio kalba.

Net, pavyzdžiui, garažo vartų valdymą klientai jau labiau linkę patikėti ne nuotolinio valdymo pulteliui, o telefonui.

Joje galite matyti ir prietaisų veikimo statusą — jis įjungtas ar išjungtas. Svorio metimas juokauja vienas pamušalas rudomis uždangomis užleisti. Tik ant sienos, vietoj Smetonos, kabo Stalino, Molotovo ir Markso paveikslai. Sieninis laikrodis išmušė vienuolika. Gatvėje dar tebegirdėti judėjimas ir kalbos. Ten Kalėdų išvakarės. Valaitis man liepė sėstis vienam kampe, kur stovėjo kėdė, atokiai nuo stalo ir nuo durų, o jis pats paskambino kažin kam telefonu, pranešdamas, jog: jis grįžęs laimingai, parvežęs sulaikytąjį ir kelionėje jokio incidento neįvykę.

Po pusvalandžio atėjo du jauni vyrukai, kurie, pasisveikinę su Valaičiu ir išklausę jo pranešimo, jog nesusipratimų neįvykę, liepė mane nuvesti į antrąjį aukštą pas kažin kokį Trinkūną. Antrame aukšte įvedė mane į pailgą siaurą kambarį su vienu langu, kuris taip pat išeina į Vytauto prospektą. Kambario viduryje suglausti du ilgi stalai, o prie lango ant stalų netvarkingai suversta didžiausia krūva aplankų su dokumentais.

Ant sienos kabo didelis rusiškas žemėlapis. Kairėj pusėj už vieno stalo sėdi tamsaus pailgo veido, į užpakalį sušukuotais ilgais plaukais, stambianosis, maždaug 30 metų vyras, tur būt, tas pats Trinkūnas. Jis kažin ką labai atidžiai rašo. Nė kiek nenutraukdamas savo rašymo ir nepažvelgdamas į mane, jis stipriu baritonu paklausė : — Ar pulkininkas Petruitis?

Po to parodė man kampe palei duris stovinčią kėdę. Kitoj dviejų stalų pusėj sėdi gan graži jauna geltonplaukė, aukšta, grakšti, linksma panelė. Ji tikrina kažin kokius sąrašus, nuolat rusiškai kalbina Trinkūną; sako jam, kad jis, versdamas iš lietuvių kalbos į rusų, klaidų pridaręs, kitaip sakant — koketuoja. Bet tas Trinkūnas nekreipia dėmesio į jos koketavimą, tik įsikniaubęs dirba savo darbą, ir tiek. Vėliau sužinojau, kad jis buvęs technikos mokyklos mokinys, sėdėjęs kalėjime už komunizmą.

Panelė ir toliau nesiliauja užkabinėjusi rimtai dirbančio ir papirosą rūkančio Trinkūno. Trinkūnas ir dabar nereaguoja. Po to, pasisukusi į mane, nusišypsojo, parodžiusi man porą eilių baltų dantukų, rusiškai paklausė: — Gal tamsta žinote, kurioj vietoj reikia ieškoti Rovno miesto? Suradus Rovno miestą, nežinau kodėl — padėkojo man vokiškai; tur būt, norėjo pasigirti, kad ji ir vokiškai mokanti kalbėti.

Nieko negaliu įsivaizduoti, kas toliau darysis. Keista savijauta. Sėdžiu sau laisvai, kratos nedaro ir jokios ginkluotos sargybos nematyti. Nors pabėgti neįmanoma, nes apačioj visos durys ir vartai užrakinėti ir sargybiniai su automatiniais šautuvais sustatyti.

Šiaip ar taip, bet nieko baisaus tuo tarpu nenujaučiu. Tik staiga durys prasiveria, ir į kambarį įeina du vyrai: vienas raudonarmiečių karininko uniforma, su vienu pailgu keturkampiu špalu ant apykaklės, aukšto ūgio, šviesaus apskrito veido, gan dailus, apie 25 metų vyras.

Antras — civilis, pilku kostiumu apsirengęs, neaukšto ūgio, storokas, tamsaus apskrito pilno veido, su akiniais, bet panašus į žydą. Vėliau sužinojau, kad jis iš tikrųjų yra Kauno žydas Razauskas, kvotų skyriaus viršininkas. O karininkas, GPU kapitono uniforma, Dunkovas — ypatingai svarbioms byloms karo tardytojas. Tai į šių dviejų rankas ir yra patekęs mano ir kitų nelaimingųjų žmonių likimas. Dabar jau instinktyviai pajutau, kad čia yra tie patys, kuriems aš ir esu reikalingas.

Pats nepasijutau, kaip atsistojau ne iš pagarbos ir gal ne iš baimės, bet nežinau kodėl Trinkūnas svorio metimas juokauja vienas pamušalas rusiškai pasakė: — Čia yra buvęs pulkininkas Petraitis. Žinai, tamsta, tai ta pati asmenybė, kuri nuvertė demokratinę buržuazinę Lietuvos valdžią ir pastatė fašistinę Smetonos valdžią, sušaudė Lietuvos komunistų partijos Vykdomojo komiteto narius: Požėlą, Čiorną ir kitus, paskui vėl bandė nuversti Smetonos valdžią ir pastatyti Voldemarą Tai nepaprastai įdomi asmenybė, — dar sykį pakartojo.

Ar galėtum suskaityti? Iš viso pas mus, Lietuvoje, niekas be teismo nebuvo žudomas Sakyk teisybę! Maniau, kad šveis, bet nesudavė.

Trinkūnas ir panelė toliau sau rašo, lyg čia visiškai nieko nebuvę. Judėjimas Vytauto prospekte visiškai aprimo, ir iš gatvės pro langą jokio garso nebegirdėti. Matyti, jau gan vėlus laikas.

Susipažinimas su Razausku ir Dunkovu manęs nė kiek nenugąsdino, priešingai — nuramino. O aš iš praeities nuodėmių mokėsiu šiaip taip pasiteisinti".

Razauskas kažin ko paklausė panelę, Dunkovas davė kažin kokių nurodymų Trinkūnui ir pasakė jam, kad jis būsiąs savo kabinete iki 7 val. Paskui jau daug švelniau kreipėsi į mane: — Prašau eiti sykiu su manim. Aš ėjau greta Dunkovo, iš paskos ėjo Razauskas. Pakilę į trečią aukštą, užėjome į Dunkovo kabinetą Nr. Didelis kambarys, dviem užlaidomis aklinai užleistais langais, stipri elektros šviesa, didelis rašomasis stalas prie pat lango, prie vienos sienos pastatyta medinė, prie kitos nedegamoji spinta.

Dunkovas atsisėdo už rašomojo stalo, iš portfelio išsitraukė visą pluoštą prirašytų popierių.

Razauskas atsisėdo kitoj pusėj stalo ant minkštos kanapos prie sienos iš dešinės. Mane pasodino atokiai nuo stalo prie durų, dešinėj pusėj, prie staliuko, ant kurio stovėjo didelis grafinas vandens ir stiklinė. Dunkovas tuojau pasiūlė man rusišką papirosą, kurį paėmiau ir su didžiausiu malonumu ėmiau rūkyti.

Razauskas, nors ir žydas, nieko nelaukdamas, gryna rusų kalba, be jokio žydžiuojančio akcento, pradėjo kalbėti: — Štai ką, ponas Petruiti, aš tamstai pasakysiu. Nemanyk, kad tamsta esi senas žmogus, o mes dar per jauni ir nemokėsime tamstos kvosti. Neužmiršk, kad tamsta ne pirmutinis ir nepaskutinis. Daug mes turėjome įvairių žmonių. Aš apie tamstos kontrrevoliucinius veiksmus turiu visus duomenis, kaltinamosios medžiagos net per daug turiu. Ir tamstai ir mums bus daug geriau, jei tamsta neleisi pavartoti prievartos priemonių, nes tai nei mums, nei tamstai, kaip senam žmogui, nesudarys malonumo.

Jei tamsta iš karto pasa-kyši visą teisybę, ir mums ir tamstai bus daug lengviau. Mes pakankamai turime įvairių priemonių priversti teisybę pasakyti. Manau, kad ir tamsta sutiksi su tuo, kad užsispyrėliams reikia svorio metimas juokauja vienas pamušalas ir represijas. Taigi, dabar tamsta ir malonėk papasakoti tardytojui visą teisybę apie tamstos kontrrevoliucinį veikimą, būtent: ar tamsta važinėjai į Šiaulius, Kauną ir Vilnių.

Čia tardytojas viską smulkiai užrašys, o aš vėliau patikrinsiu, ir dar kelius kartus patikrinsiu, ar visą teisybę tamsta pasakei. Po to Razauskas tuojau išėjo, palikdamas mus vienus du su tardytoju Dunkovu.

Razauskui kalbant, Dunkovas taip pat netylėjo, bet, vaikščiodamas po roger cook svorio metimas, pertraukinėjo jo kalbą, stengdamasis tiksliau išaiškinti man jo mintis, kad geriau suprasčiau.

Nors jau ir gan aiškiai buvo man jų pasakyta, jog jie pakankamai žiną mano dabartinį veikimą, tačiau man vis dar atrodė kadangi aš labai norėjau, kad taip būtųkad jie nieko dar nežino. Paskui apžiūrėjo savo rankinį naują laikroduką, kurį, matyti, neseniai buvo įsigijęs. Davė man dar vieną papirosą ir, užsidegęs, visiškai žmoniškai pradėjo kalbėti su manim. Kaip tamsta su juo susipažinai? Buvom labai geri draugai, — atsakydamas pamaniau, kad gali būti dabartiniu metu ir labai pravarti man pažintis su tokiu aukštu raudonosios armijos asmenim, kaip generolas Kovaliovas, bet labai apsirikau.

Jis gavo kitą paskyrimą — Charkovo karo apygardos viršininko. Paskui Dunkovas pradėjo rašyti visus formalumus ant blanko: pavardę, vardą, tėvo vardą, metus, užsiėmimą, kokiai partijai priklausiau ir t. Tik tikybos nereikėjo pasakyti.

Po to turėjau pasakyti, kas mano artimiausieji draugai. Į šį klausimą jam suminėjau įvairių komunistėlių pavardžių, su kuriais buvau pažįstamas, ir šiaip reikšmės neturinčių pavardžių, tik nė vienos pavardės nepasakiau, kuri turėtų ką nors bendro su mano byla.

Paskui pradėjau į visus jo klausimus labai sklandžiai meluoti. Į Kauną važinėjęs pensijos atsiimti, skolų ir kitų piniginių reikalų tvarkyti.

Į Vilnių ir į Šiaulius važinėjęs taip pat piniginiais ir kitokiais įvairiais reikalais, kuriuos visada buvo galima patikrinti. Ar maža gi žmogus turi visokių reikalų?

Kad porą sykiu buvau nuvažiavęs į Klaipėdą — nė neužsiminiau. Žodžiu, meluoti man sekėsi vykusiai. Melavau kiekvieno tardymo metu iki pat m. Kokius septynis ar aštuonis melavimo seansus padariau, manydamas, kad viskas kuo geriausiai sekasi.

Tardytojas Dunkovas viską labai kantriai užrašinėjo, nuolat man duodamas papirosų parūkyti, tik rašydamas dažnai pats sau pusgarsiai sakydavo: ,;Nu Tik paskutiniojo tardymo metu Dunkovas rašydamas pasakė: — Ė, Petruiti, Petruiti — ir mane ir save vargini, teisybės nesakydamas.

Bet tuojau nurimo ir davė papirosą užrūkyti. Še, rūkyk!

Žvejojančios kirmėlės basoms pavasarį

Kiekvieno prirašyto puslapio apačioje turėjau pasirašyti. Tokių puslapių jau buvo prirašyta apie penkiolika. Iki sausio 10 d. Maniau, kad visa kas labai gerai pasisekė. Užteks, reikia pasilsėti. Rytoj dar mes su tamsta pasikalbėsime. Paėmęs telefono triūbelę, kažin kam jis paskambino, įsakydamas, kad ateitų pasiimti žmogų.

Aš kiekvieną lapą, paviršutiniškai peržvelgdamas akimis ne tiek dėl noro perskaityti, kiek gal iš mandagumo priimti jo pasiūlytą man teisę, pasirašiau. Atėjo ir tas asmuo, miegūstas, civiliškai apsirengęs driskius. Paėmęs iš tardytojo kažin kokį raštelį ir piktai pažvelgęs į mane, riktelėjo: — Gana! Rankas sudėk užpakalyje.

Pirmyn pro duris. Ženk, ženk! Nė neatsisveikinęs su tardytoju, kuriam, žinoma, visiškai nesvarbus buvo mano atsisveikinimas ir mano tuščias mandagumas, ėjau pustamsiu ilgu koridorium labai skubiai, nes tiesiog ant kulnų lipo iš paskos mano palydovas. Ko nelaikai? Dešinėn, kairėn, žemyn, žemyn! Taip jis man komandavo, kol privedė prie užrakintų durų, kurios vedė į saugumo rūmų požemį.

• Kai maža įdėta — nedaug išimsi.
• Лиланд Фонтейн был не из тех, кто прячется за чужими спинами, о чем бы ни шла речь.
• Что случилось с «ТРАНСТЕКСТОМ».
• Riebalų deginimas miegas
•  Боль внизу нестерпима, - прошипел он ей на ухо.

Atrakinęs paskutiniąsias siauras duris, toliau laiptais nuvedė į požeminį platų koridorių, dusliai elektra apšviestą, su cementinėmis šlifuotų plytų grindimis ir išilgai jas ištiestu storos, raudonos medžiagos taku. Kairėj dar vienos geležinės durys — išvietės, dešinėj — didelis budinčių prižiūrėtojų kambarys. Įvedė į prižiūrėtojų kambarį.

ŽVEJOJANČIOS KIRMĖLĖS BASOMS PAVASARĮ

Tur būt, jau buvo Kalėdų ryto 8 val. Iš kišenių viską išėmė ir sudėjo į medinės spintos stalčių. Štai tau ir Kalėdos! O svajojau bent dar šią metinę šventę praleisti su savo vaikučiais, kurie per anksti neteko motinos, ir artimaisiais Alytuje. Didžiausia nelaimė, kad namuose nežino, kur esu. Vaikučiams, kurie taip labai laukė šv.

Kalėdų, eglaitės, dabar didžiausias nusiminimas: nei mamos, nei tėtės. Liko tik viena močiutė, kuri taip pat gali iš proto išsikraustyti besirūpindama.

Mano kameros langas su geležiniais grotais iš požemio išeina į saugumo rūmų kiemą, kur ant viršaus yra uždėti dar vieni tankūs geležinių juostų grotai, kuriais žmonės vaikščioja. Dar nespėjau apsidairyti kameroje, kai išgirdau svorio metimas juokauja vienas pamušalas lango pusės skardų, malonų melodingą varpų garsą.

Tai iš Įgulos bažnyčios varpai, kurie, lyg iš dangaus, skelbė žmonijai linksmą naujieną — Kristaus giminią, šaukė visus krikščionis garbinti Jį. Tuojau atsiklaupiau prieš langą su geležiniais grotais. Prižiūrėtojas, man atrodė, buvęs bernas iš kaimo. Nežinia ką jis pamanė — ar jis susigėdo, ar iš viso dar nežinojo, kaip reikia reaguoti, kai kalinys meldžiasi.

Malda mane suramino. Nors visą naktį nemigęs, išvargęs, bet miego nenorėjau, buvau apkvaitęs, kaip pagiriomis sergąs. Apsidairau, patikrinu save, ar nesapnuoju.

Būtų gerai, kad tai būtų buvęs tik sapnas, bet aišku, kad ne sapnas. Štai tos buvę baltos, bet dabar suteptos, išmargintos įvairiausiais užrašais keturios sienos su viršuj suvestu skliautu, apvalai jungiančiu pačias mūro sienas. Galinėj sienoj keturkampis metrinis tamsus su geležiniais grotais langas, už lango vėl matyti betoninė siena. Svarbiausia — kaliniui yra draudžiama gulėti bei snausti dienos metu, nes nuo tokio nusikaltimo, prižiūrėtojų ir kalėjimo administracijos akimis žiūrint, gali kilti visa kontrrevoliucija ir visa sovietų valdžia sugriūti.

Kambario ilgis — apytikriai keturi metrai, plotis — pusantro. Lubose dieną naktį žiba tamsi, virbais apipinta, elektros lemputė.

Prie vienos sienos prirakinta siaura geležinė lova, ant kurios sėdėti negalima, nes dienos metu ji pakeliama ir priglaudžiama prie sienos. Viena kėdė taburetė — tai kalinio stalas, bet ant jos galima ir sėdėti. Emaliuotas dubenėlis sriubai, puodukas kavai arba vandeniui ir vienam kampe prie durų nauja emaliuota spiaudalinė.

Tai ir visas mano kameros inventorius. Penkių vamzdžių radiatorius prie lango pakankamai kamerą įšildo: grindys medinės, tai nešalta. Gerai apsižiūrėjęs įsitikinau, kad bus visai patogus kambariukas, dargi, galima sakyti, ir savotiškai jaukus!

Čia būtų galima visiškai patogiai apsigyventi, jei nekankintų nežinojimas, kas namie darosi ir ko sulauksiu ateityje. Bet, pagalvojus, daug geriau, kad mūsų ateitis mums nežinoma, nes, jei ją žinotume, tai veikiausiai iš proto išsikraustytume. Tiesą pasakius, man jau nebe naujiena panašiuose kambariuose gyventi, nes ir anksčiau jau esu su tokiais kambariais susipažinęs. Reikia, pagaliau, imtis kokio nors darbo, kad dar geriau išsiblaškyčiau.

anekdotaijums.lt – Apie „Keturis vėjus“ – Bronys Raila „Šaunaus maišto pabaiga“

Geriausiu užsiėmimu bus skaityti sieninę literatūrą, kuria visos sienos, net nuo apačios perdėm iki pat lubų, išmargintos. Čia tuojau man krito į akis dviejų laikotarpių literatūra : viena senoji, antifašistinė - pieštuku rašyta, kita dabartinė, antikomunistinė — daugiausia kokiu nors kietu daiktu išbraižyta, nors yra taip pat ir pieštuku parašytų veikalų. Gaila tik, kad ne visus raštus galiu išskaityti, nes akinius atėmė. Virš lovos labai gražiai ir neseniai išbraižytas kryželis.

Vadinasi, čia buvo žmogus, kuris meldėsi. Dirvelė, pranciškonas". Iš datos paaiškėjo, kad jis šią kamerą yra neseniai apleidęs. Tai jis bus virš lovos išbraižęs kryželį. Ilčiukas iš Šiaulių. Sėdžiu už antikomunistinį veikimą. Jo paties ranka taip pat meniškai išbraižytas sieninis kalendorius metams. Matyti, jis čia yra gan ilgai išbuvęs ir tik kelios dienos prieš mano atėjimą yra išvestas.

Beskaitant įvairiausius užrašus, staiga mano akies objektyvas krito ant vieno ypatingo užrašo kertėj, prie durų, kurį perskaitęs net sustingau. Tol lankysime šiuos namus, kol pas mus nebus vienybės". Parašyta cheminiu pieštuku gana stambiomis raidėmis. Maniau, kad apsirinku. Atidžiai įsižiūriu į kiekvieną raidę — negaliu apsirikti, per daug jau pažįstama man jo rašysena — Petras rašė. Vadinasi, šitoj kameroj Petras sėdėjo, kurioj ir aš dabar esu uždarytas. Atidarė ir mano kambariuką.

Turėjau iškišti pro duris dubenėlį, į kurį įpylė iš skardinio bidono, tokio pat, kur pieninės pieną vežioja, variniu samčiu su mediniu ilgu kotu sriubos litrą ir davė duonos abraką, tur būt, gramų, nes atrodė ketvirtadalis viso kepalėlio.

Paėmus pietus, durys vėl užsitrenkė perkūno trenksmu, net visas namas svorio metimas juokauja vienas pamušalas — mat, jos labai sunkios. Sriubos ir duonos tik truputį paragavau, bet nevalgiau, nes nenorėjau.

Ar jie jau visi suimti, ar ne? Ar jau jie išdavė vienas kitą, ar dar ne? Jei jau pasisakę, tai kaip gintis? Mane apėmė didžiausia depresija. Įvarė mane į galinį, dešinėj pusėj buvusį, gan didoką kambarį su tokiomis pat durimis, kaip kameros, ir užtrenkė.

Greičiausias būdas numesti svorio - badavimas

Priešakyje pamačiau dvi tupyklas su pertvaromis iš lentų, kairėj, prie sienos, du balti kokliniai praustuvai su kranais. Sienos taip pat perdėm išmargintos įvairiausiais užrašais ir ierog-lifais. Tupykloj pamačiau, kad baltos pertvaros ir sienos išteptos ir išmarginos savotiška spalva pirštais. Tuojau supratau, jog esame ne namie, kur tokiose vietose yra vartojamas popierius.

Čia menkiausias popieriukas kaip sulieknėti po depo draudžiamas. Bet, deja, kad šv.

Kalėdos nelinksmos nei čia, nei pavergtoj mūsų tėvynėj. Dabar jau man visiškai aišku pasidarė: Petras K. Bet kas tas Darius, kuris padėkojo už sveikinimą? Jis, tur būt, buvo sušaudytas birželio 25 d. Rusteika, p. Pranckoniene ir k. Po ruošos vėl grąžino mane į kamerą. Atnešė, tur būt, miežinės juodos kavos, vietoj sriubos, pripylė puoduką ir cukraus davė 10 gramų.

Kavą išgėriau su malonumu, nes gerti labai norėjau. Apie 9 val. Čia už stalo sėdėjo jaunas žydas, kuris užpildė ištisą eilę blankų, įrašydamas mano vardą, tėvo vardą, pavardę, gimimo metus, vietą ir svorio metimas juokauja vienas pamušalas.

Paskui, pasodinęs mane tam tikroj kėdėj ir apšvietęs elektros prožektoriais, nufotografavo iš priešakio ir iš šono. Anksčiau užpildytuose blankuose padarė visų penkių abiejų rankų pirštų atspaudus — kiekvieno atskiroj grafoj, po penkis egempliorius, be to, dar visų pirštų drauge.

Kiekviename tų blankų dar liepė pasirašyti. Po pietų vėl išvedė mane į koridorių, kur žydukas kirpėjas nukirpo man plaukus. Tuo būdu tą dieną visi formalumai buvo atlikti. Priešakinėj, aštuntoj, erdvioj kameroj sėdėjo keletas ar keliolika kalinių, ant kurių prižiūrėtojai visą laiką šūkavo, kad netriukšmautų ir nemiegotų. Gretimoj su manim kameroj, Nr. Kameroj Nr. Mat, čia moterų prižiūrėtojų nebuvo. Ir prasidėjo ilgos, vienodos, nuobodžios dienos: kasdien tas pat.

Vakar rytmetį buvo: kelk, paskui — į ruošą, kava, pietūs, paskui prižiūrėtojas šaukia: nemiegok, vakarienė, gulk.

Žvejojančios kirmėlės basoms pavasarį Nuotrauka: Jasonas Sealockas Stick kirminai bosas yra plačiai laikomas vienu iš paprasčiausių, tačiau veiksmingiausių būdų pagauti daugiau žuvų. Laiku, kai daugelis minkštų plastikinių masalų atrodo labiau kaip erdvėlaiviai, o ne bosiniai patiekalai, kartais už paprastą jauko pasirinkimą galite sumokėti didelius dividendus. Neteisingai pagauti lazdelės kirminą yra beveik neįmanoma, tačiau Reed ir Ehrler įvedė keletą paprastų, tačiau labai naudingų patarimų.

Šiandien taip pat, rytoj, poryt ir nežinia iki kol taip bus. Daugiausia čia, saugume, vargina tai, kad negali išmiegoti.

Ignė Banelienė Išmaniosios technologijos ir daiktų internetas nepastebimai ateina į mūsų gyvenimus ir išvaduoja nuo buities rutinos.

Su didžiausiu išsiilgimu kasdien laukiu 7 val. Meldžiuos už gyvus ir mirusius, labiausiai — už mūsų karžygius, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos. Dievuli brangus, greičiau išvaikyk tą plėšikų gaują, kuri visa, kas žmogui šventa, padoru ir brangu, žvėriškai naikina! Naujųjų Metų rytą veda mane į ruošą.

Prie mano kameros susirinko trys prižiūrėtojai. Vienas jų uniformuotas, matyti, vyresnis. Kalbasi tarp savęs rusiškai, juokauja. Tas vyresnysis truputį išsigėręs. Imu, eidamas ruošon, spiaudali-nę išvalyti. Visi prižiūrėtojai nutilo, ir toliau niekas iš prižiūrėtojų manęs rusiškai nebekalbino.

Nuo to laiko koridoriuje prižiūrėtojai rusiškai kalbėti jau vengdavo. Kitą dieną iš ryto, dar prieš ruošą, pirmoj ar antroj kameroj išgirdau baisius vaitojimus. Tokie vaitojimai ir net šauksmai nuolat girdėjosi dieną naktį, kelias paras. Gerai įsiklausęs, aiškiai pažinau Petro K. Pradžioj niekaip negalėjau suprasti, kas jam yra, ko jis taip vaitoja ir šaukia.

Aišku, kad serga, bet kokia liga, kad jis taip smarkiai vaitoja ir šaukia? Nieko nesupratau.

Į trečią dieną iš ryto supratau, kad į K. Jis skundėsi kojomis, strėnomis, nugara, paširdžiais ir kad jį vėmimas tampąs. Iš gydytojo ir K. Nuo tos dienos K. Kas toliau darėsi — nebežinau, nes buvau perkelats į kalėjimą Nr. Sėdėdamas kalėjime Nr.

Jis įsakė man nusirengti nuogai ir, pastatęs kampe, liepė nejudėti. Jie visi griebėsi krėsti: iškratė čiužini, visus drabužius, batus, apžiūrėjo, kas yra už lango, ir visus kameros kampus. Nieko neradę, keikdami reikalavo, kad aš jiems būtinai atiduočiau pieštuką. Tas ruselis, vadinamasis kalėjimo viršininkas, jokiu būdu nenorėjo tikėti mano įrodinėjimais, kad sieninis kalendorius metams ne mano darbas.

Gerokai mane iškeikęs, ėmė plūsti tuos pačius prižiūrėtojus, kad jie nemoką stebėti, nes toks kalendorius — tai ne vienoj valandos darbas, jie turėję pamatyti. Bet nieko nepešę, iš mano kameros išmarmėjo į kitas. Kitą dieną prižiūrėtojas, davęs man grindims trinti aštrų šepetį ir vandens kibirą, liepė išplauti ir ištrinti visas kameros sienas, kad neliktų jokios užrašų žymės.

Pradžioj maniau, kad nieko nepadarysiu, tik sienas labai biauriosiu, bet, kai ištryniau visą kambarį, pasidarė toks švarutis, baltas, lyg naujai kalkėmis išbaltintas. Kai išdžiūvo, mano kamera tapo visiškai jauki, tik, gaila, jos jaukumu nepasinaudojau. Grąžino man visus atimtuosius daiktus, išskyrus išpiaustytas sagas, pieštuką bei ats.

Dar apie pusvalandį laiko išstovėjau koridoriuje, pastatytas veidu į sieną. Jie visada taip daro, kad netikėtai negautum pamatyti kito kalinio, arba, kad kitas, pamatęs, nepažintų.

Stovėjau, kol sutvarkė, matyti, mano asmens bylą kiekvienas kalinys pas juos turi dvi bylas; asmens ir kvotos. Tiesiai iš saugumo kiemo važiavo Duonelaičio, Mickevičiaus gatvėmis ir įvežė į kalėjimo Nr.

Iš čia nuvedė mane į kalėjimo kontorą ir uždarė kambaryje prieš budinčiųjų valdininkų kambarį. Tame kambaryje stovėjo tik vienas tuščias stalas, daugiau nieko. Čia išstovėjau vienui vienas kokias tris valandas, niekieno netrukdomas ir turėdamas laiko pamąstyti, kas bus toliau.

Gal kalėjime būsiu uždarytas bendroj kameroj su mano gerais pažįstamaisiais, nebus taip nuobodu, be to, turėsiu jiems ko papasakoti iš laisvės Po kratos vyresniajam tų prižiūrėtojų turėjau atsakinėti į klausimus vardas, tėvo vardas ir t. Beatsakinėdamas pamačiau atskleistoj mano asmens byloj lydraštį, pagal kurį aš buvau atgabentas iš saugumo į kalėjimą Nr. Kalinį Joną, Jokūbo s. Kvotų sk. Dabar supratau, kad mano būvis nepagerėjo, tik dar nežinojau, kokia ta kamera Nr.

Vėl iš manęs atėmė visus daiktus, kurie draudžiama kalėjimo kamerose laikyti, — net ir paltą buvo atėmę, bet paskui, kažin ką tylomis pasikalbėję tarp savęs, paltą liepė apsivilkti ir skrybėlę užsidėti.

Po to, rankas sudėjusį užpakalyje, svorio metimas juokauja vienas pamušalas mane prie kalėjimo didžiojo korpuso plačių geležinių durų, kurias atrakino prie jų pastatytas ginkluotas sargybinis lietuvis. Jas atidarė geležinėj būdelėj su apskritu stikliniu langučiu paslėptas sargybinis. Durims atsidarius, nusileidome į tamsoką požeminį labai nejaukų koridorių, kurio kairėj pusėj mūrinėj sienoj matyti šešios iš eilės siauros su dviem užraktais geležinės durelės Nr.

Jis pastebėjo vieną svarbų užuominą, kuri naudojama kaip mirusiojo nuodugnumas karšto pagaliuko kirminų įkandimui. Universalus įrankis neršiantiems ešeriams Kai prespawnas bosas įsitraukia į neršto įlankas, Reedas naudoja mažą Teksaso platformą tarptinklinio ešerio gaudymui. Jis juokaudamas kaltės stoka kaltina kaip pagrindinį kulkos svorio poreikį.

Jie sukramtė daugybę didelių bosų, naudodamiesi šia technika. Viršutinis vanduo, skirtas kruizams po neršto Įprasta pamatyti didelius basus po neršto plaukiančius sekliukus. Bet ar tai nebuvo klaida, nepateisinama net žinomais daktaro ideologiniais sumetimais? Joks badas. Bet Amerikoje gal nieko nebeliko, ir mūsų studentai ar vyresnieji, kuriem tos problemos tebėra ar kada bus įdomios, neturi ir neturės būtiniausių svorio metimas juokauja vienas pamušalas mokslo darbui ar, kaip šiuo mano atveju, atsiminimų tikslumui pagerinti.

Į viršų Maištininkų teismas Tuos, kurie ruošia perversmus, nori nuversti teisėtą ar neteisėtą valdžią, nebepripažista autoritetų, paniekina nusistovėjusias vertybes ir skelbia naujas, išjuokia gerus papročius ar morališkai žaloja jaunuomenę, tokius yra įprasta bausti. Kol kas taip daro visos valdžios ir santvarkos: baltosios, geltonosios ir raudonosios Tad buvo neišvengiama, kad ir lietuvių literatūros maištininkai keturvėjininkai anksčiau ar vėliau turėjo būti teisiami ir nubaudžiami.

Ir tai įvyko anksčiau galbūt net per anksti negu vėliau. Tiksliai sakant, triukšminga byla susinarpliojo Kaune Didžiųjų universiteto rūmų salėje metais gruodžio 12 dieną. Man ir ligi šiol be galo gaila, kad teismas negalėjo įvykti bent porą savaičių vėliau arba po Naujų metų. Toks pasiskubinimas man atėmė saldų malonumą atlikti savo gyvenime pirmąją teisininko advokato gynėjo pareigą. Tą skaudų pergyvenimą vis tebeatmenu.

Tai turėjo būti neva teisybės suradimas ir kartu, žinoma, įdomi pramoga mum visiem. Teisėjais ir teismo ekspertais buvo nutarta pakviesti humanitarinio fakulteto literatūros profesorius, bet prokurorų ir advokatų pareigas ryžomės patys imti į savo rankas.

Dalykas atrodė per svarbus ir per rimtas, kad jį būtų galima patikėti seniam. Pirmuoju gynėju sutiko stoti trečio kurso studentas Juozas Baldauskas vėliau virtęs Baldžium, etnologijos mokslo daktaru ir docentu. Tuo metu jis buvo neabejotinai mokyčiausias humanitarinio fakulteto studentas, mokėjęs daugybę kalbų ir egzaminams pasiruošdavęs geriau už profesorius. Į politikavimą jis nesikišo, tačiau šiaip jau buvo ortodoksiškas socialdemokratas ir visų marksizmų žinovas.

Nestokojęs humoro, bet daugeliui pats savimi atrodęs įsikūnijusiu humoru: mažo ūgio, pusėtinai apšepęs dabar sakytume — hipiskreivų kojų ir su didele galva, tiek prikimšta faktų, enciklopedinių žinių 60 metų meti svorį teorijų, kad jam kartais jos maišydavosi, užtemdydamos aiškų ir blaivų galvojimą.

Gi antruoju gynėju, lyg ir pirmojo asistentu, teismo rengėjai pakvietė mane. Tai buvo kiek neįprastas pasitikėjimas pirmakursiui studentui, į universitetą įsirašiusiam vos prieš trejetą mėnesių. Jis atsirado galbūt dėl to, kad jau buvau susiuostęs su keturvėjininkais, K.

Mieliausiai priėmiau tokį atsakingą pasiūlymą ir pradėjau ruoštis advokatūrai.

Buvau 18 metų, ir tuomet, kaip suprantama, visi mokslai ir menai man atrodė daug aiškesni negu dabar Deja, netrukus ištiko katastrofa. Pasitaikė tuo metu proga su mano korporacijos studentų žaizdrininkų ekskursija nuvykti keliom dienom į Rygą tos ideologijos Pabaltijo studentų konferencijon. Čia, be jokių išankstinių ketinimų ir būtino reikalo, netikėtai teko susitikti su vienu kitu mūsų politiniu emigrantu, atsiradusiu Latvijoje po gruodžio 17 d.

Kol lėtai ir neskubėdami tardė, kol išsiaiškinau ir išsigyniau, kad dar nespėjau tautai ir valstybei per sunkiai nusikalsti, svorio metimas juokauja vienas pamušalas šaltojoje apie dešimt dienų, o su jom ir tasai moderninio meno kūrybos teismas.

Nesunkiai galit suprasti mano nuotaikas: štai ten teisia brangiausius draugus, įsipareigojau juos ginti ir iškovoti pergalę moderniniam menui, o dabar pats sėdžiu uždarytas kalėjime prie skystos miežių kavos puodelio, ir dar be cukraus!. Sužinoję, kad aš jau kritau kovoje ir kažin ar beišvysiu saulės šviesą, teismo rengėjai mano vieton skubiai pakvietė gynėju kitą mūsų pirmojo kurso kolegą literatą — Petrą Juodelį.

Įvykiai parodė, kad jo pakvietimas išėjo bylai gal net naudingiau. Aš greičiausiai būčiau pasikarščiavęs ar gal su savo triukšmadarišku būdu per daug senatvę užgavęs.

O Juodelis maištininkus gynė ramiai ir gerai. Jis patiko ne tik kaltinamiesiem, bet ir publikos daugumai. Nyka-Niliūnas Enciklopedijoje duoda gerų žinių, bet per siaurai. Vadovautis kitų pasakojimais prieš 40 metų per didelė rizika.

Straipsnis be parašo, bet spėju, kad sudarytas paties to žurnaliuko redaktoriaus A. Tai rodo gausybė kalbos ir rašybos klaidų ir sujauktas stilius, kuo anuomet pasižymėdavo Šimėno rašiniai. Tačiau šiaip jau tame reportaže, surašytame ironizuojančiu tonu, yra beveik viskas, kas reikalinga maišininkų teismo vaizdui atstatyti. Jau iš pačios pirmosios reportažo pastraipos matyti, kaip tada šis literatūros maištininkų reikalas Kauno visuomenėje staiga buvo pasidaręs įdomus ir kokia gausybė publikos veržėsi pasiklausyti komedijos.

Prielangiai ir visos stovimos vietos kalte prikaltos — tai čia laimingieji. Daug blogiau tiems, kurie tik prieš 15 minučių atėjo. Kurie dar už durų, koridoriuose ir ant laiptų. Nėra jokių žymių, kur čia rūbus atiduoti, kur čia bilietą gauti. Užpakaliniai kelte kelia į viršų pirmutinius.

Švelnesnieji, nestatydami rizikon savo šonkaulių, grižta gatvėn. Pirmosiose kėdėse susodinami kaltinamieji keturvėjininkai. O už teisėjų stalo profesoriai ir docentai. Teismą sudaro: Mykolas Biržiška pirmininkas ir nariai: V. Krėvė-Mickevičius, V. Dubas, P. Augustaitis; ekspertai — Balys Sruoga ir J. Pradėdamas posėdį, pirmininkas M. Biržiška pastebi, kad šis visuomeninis teismas turės savo rimtąją ir galbūt linksmąją pusę, kas iš karto nuteikia publiką pastarąja linkme.

Petras K.