Prarasti riebalų nešvilio frankliną

Gebėjimui atpažinti formas reikalinga visiškai kita smegenų funkcija nei piešiant ar atpažįstant spalvas. Jo nuomone, aparatas taip pat padeda išnaudoti kitus smegenų takus, o tai ir yra plastiškumas.

Tačiau kažkam netyčiomis paglosčius katei leteną, regėjimo sritis vėl įsižiebė — reiškia, kad ji galėjo apdoroti ir lytėjimo jutimą. Be to, jie išsiaiškino, kad regėjimo sritis buvo suaktyvinama ir katei girdint garsus.

Katės smegenų regėjimo srityje buvo apdorojamos dar bent dvi funkcijos: lytėjimas ir garsas. Smegenis jis ėmė suvokti esant polisensorines: jutiminės smegenų sritys gebėjo apdoroti daugiau nei vieno jutimo siunčiamus signalus. Tai įmanoma dėl to, kad visi mūsų jutimų receptoriai, nepaisant jutimų šaltinio, skirtingas išorinio pasaulio energijos rūšis paverčia elektriniais kodais, kurie siunčiami į nervus. Bach-y-Rita suvokė, kad šiuos impulsus apdorojančios sritys yra kur kas homogeniškesnės nei kad iki tol manė neurologai.

Bach-yRitos įsitikinimu, tai reiškė, kad bet kuri smegenų žievės sritis 39 pajėgi apdoroti bet kuriuos jai siunčiamus elektros signalus, o smegenų funkciniai mazgai vis dėlto nėra tokie specializuoti, kaip buvo manoma iki tol.

Po šio atradimo Bach-y-Rita kelerius metus paskyrė lokalizacionizmo išimčių tyrimams. Pasitelkęs savo kalbų žinias jis pasinėrė į neišverstos ir senesnės literatūros studijas ir iš naujo atrado mokslinius tyrimus, atliktus dar prieš įsigalint griežtesnėms lokalizacionizmo versijoms. Be to, jis originalo kalba perskaitė dažnai cituojamus, tačiau kur kas rečiau verčiamus prancūzo Broca darbus ir pamatė, kad net pats Broca nebuvo visiškai išsižadėjęs plastiškumo, priešingai, nei manė jo sekėjai.

Juk vis dėlto stebuklas buvo ne jo išrastas aparatas, o gyvos, besikeičiančios ir prie prarasti riebalų nešvilio frankliną dirbtinai sukurtų signalų prisitaikyti gebančios smegenys. Jis spėjo, kad smegenims persitvarkant lytėjimo jutimo siunčiami signalai pirmiausia apdorojami lytėjimo jutimą kontroliuojančioje žievės dalyje netoli pakaušio tolesniam apdorojimui nukreipiami į regėjimo jutimą kontroliuojančią smegenų žievės dalį, o tai reiškia, kad perkuriami visi neuroniniai takai, vedantys nuo odos paviršiaus į regėjimo jutimą kontroliuojančią smegenų žievės dalį.

Bach-y-Ritos maištas prasidėjo prieš keturiasdešimt metų, kuomet lokalizacionizmo imperija kontroliavo tolimiausius atokampius. Tačiau Bach-y-Rita nenusileido ir knygose bei keliuose šimtuose straipsnių ėmė dėstyti įrodymus apie smegenų plastiškumą ir tobulinti plastiškumo principo veikimą paaiškinančią teoriją. Pasitelkęs į pagalbą inžinierius jis bandė gerokai sumažinti akliesiems skirtą aparatą, sudarytą iš dantisto kėdės ir kompiuterio kameros. Prie nugaros prijungiama gremėzdiška ir sunki plokštė su vibruojančiais stimuliatoriais buvo pakeista elektrodais padengta popieriaus prarasti riebalų nešvilio frankliną plastiko juostele, ne didesne už sidabrinio dolerio monetą, puikiai telpančia ant liežuvio paviršiaus.

Liežuvį Bach-y-Rita laiko idealia smegenų ir aparato jungtimi — puikiu patekimo į smegenis tašku, nes liežuvio paviršiuje nėra kitiems išorės organams būdingo nejautraus negyvos odos sluoksnio.

Kompiuterį taip pat pavyko gerokai sumažinti, o kamera, kuri kadaise buvo lagamino dydžio, dabar gali būti pritvirtinta prie akinių rėmelių. Tuometinės astronautams skirtos pirštinės buvo tokios storos, kad trukdė užčiuopti mažesnius objektus ar atlikti sudėtingesnius judesius. Todėl pirštinės išorėje jis pritaisė elektrinius jutiklius, perduodančius elektros signalus į ranką. Tuomet remdamasis tuo, ką pavyko sužinoti kuriant šią pirštinę, jis išrado dar vieną pirštinę, skirtą raupais sergantiems žmonėms, kurių rankos, ligai pažeidus jų odą ir sunaikinus nervus, netenka lytėjimo jutimo.

Kaip ir ant astronautams skirtos pirštinės, raupsuotųjų pirštinės išorėje pritaisyti jutikliai iš ligotų rankų signalus siunčia į sveiką odą, kurios nervai nepažeisti. Tokiu būdu sveika oda tampa rankomis patiriamų jutimų įėjimo tašku. Tuomet Bach-y-Rita pradėjo dirbti prie pirštinės, kuri akliems žmonėms leistų skaityti kompiuterio ekraną. Jis netgi turi planų sukurti prezervatyvą, kuris pacientams, kurių varpos po stuburo traumų yra nejautrios, leistų vėl patirti orgazmą.

Jis remiasi prielaida, kad seksualinis susijaudinimas, kaip ir kiti jutiminiai išgyvenimai, vyksta smegenyse, todėl seksualinio judesio jutimas, perduodamas per prezervatyve esančius jutiklius, gali būti paverstas elektroniniais impulsais ir tokiu būdu transliuojamas į tą smegenų dalį, kuri apdoroja seksualinį susijaudinimą.

Dar vienas iš galimų jo atradimų panaudojimo būdų — suteikti žmonėms antgamtiškų galių, pavyzdžiui, gebėjimą matyti infraraudonuosius spindulius ar regėti tamsoje. Jis sukūrė aparatą, kuris Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno specialiojo būrio nariams leidžia jausti savo kūno padėtį po vandeniu, ir dar vieną, kurį sėkmingai pavyko išbandyti Prancūzijoje.

Iš pradžių jis bandė susitarti dėl reabilitacijos programos tėvui Britanijos Amerikos ligoninėje, kur buvo pasiūlyta tik standartinė keturių savaičių trukmės reabilitacijos programa, nes niekas netikėjo, kad tęstinis gydymas galėtų atnešti kokios nors naudos smegenims. Po keturių savaičių tėvui nė kiek nepagerėjo. Jis liko toks pat bejėgis — reikėjo pasodinti ant klozeto, nukelti, išmaudyti.

Laimė, tėvas buvo nestambus vyras ir tesvėrė vos 53,5 kilogramus, todėl jiedu galėjo lengvai jį pakelti. Iš pradžių bandėm jį pastatyti keturpėsčią, tačiau jo rankos ir kojos nelaikė, tai buvo nelengva. Po kiek laiko jį perkėliau į sodą. Tai papiktino kaimynus, kurie aiškino, kad profesorių versti šliaužioti kaip šunį negražu ir netgi nepadoru. Vienintelis pavyzdys, kurį aš galėjau pasitelkti, buvo kūdikių mokymasis vaikščioti. Taigi, atsisėdę ant grindų mes ėmėme žaisti žaidimus: aš mėčiau stiklo rutuliukus, o tėvas turėjo juos pagauti.

Iš anglų kalbos vertė Milda Morkytė Redagavo Monika Francuzovičienė Lietuviškojo leidimo pratarmės autorius ir mokslinis redaktorius prof. Goldbergui, M.

Arba ant grindų primėtydavau monetų, o jis turėjo jas surinkti dešine ranka — ta, kuri buvo jo silpnoji. Viskas, ką darėme, buvo ne kas kita kaip kasdieninių veiksmų pavertimas pratimais. Netgi indų plovimą mes pavertėme pratimu. Sveikąja ranka tėvas laikydavo puodą, o silpnąja, kurią jis valdė labai sunkiai ir kuri be perstojo mėšlungiškai trukčiojo, imdavo sukti ratus — penkiolika minučių pagal laikrodžio rodyklę ir penkiolika minučių prieš. Puodo kraštai jo rankai buvo tarsi ribos.

Žengdamas du žingsnius į priekį ir vieną atgal tėvas pamažu ėmė atsigauti. Po kurio laiko jis pats man padėjo ruošti pratimus. Jis norėjo pasiekti tokį lygį, kad galėtų atsisėsti valgyti prie stalo kartu su manimi ir kitais medicinos studentais. Toks režimas tęsėsi po keletą valandų kasdien, kol pamažu Pedro perėjo nuo šliaužiojimo prie vaikščiojimo keliais, tuomet sugebėjo atsistoti ir galiausiai pradėjo vaikščioti.

Atgauti kalbą Pedro bandė savarankiškai, ir, praėjus maždaug trims mėnesiams, pasirodė pirmieji ženklai, kad tai padaryti jam pavyks. Po kelių mėnesių jis panoro pradėti rašyti. Atsisėdęs prie rašomosios mašinėlės vidurinįjį pirštą jis nutaikydavo virš norimo 44 klavišo, o tuomet paleisdavo laisvai kristi visą ranką ir tokiu būdu nuspausdavo reikiamą klavišą.

Įvaldyti šią techniką jis pradėjo nuo riešo lavinimo, kol galiausiai vienas po kito tapo judrūs ir pirštai. Po kurio laiko jis vėl galėjo įprastai spausdinti. Praėjus metams po insulto Pedro pasveiko taip, kad būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų vėl pradėjo dėstyti visu etatu koledže Niujorke. Savo darbą jis be galo mylėjo ir dirbo iki tol, kol sulaukęs septyniasdešimties išėjo į pensiją.

Tuomet susirado kitą dėstytojo darbą San Francisko valstijoje, dar kartą vedė, toliau dirbo ir leisdavosi į žygius bei keliones. Po patirto insulto jis išliko aktyvus dar septynerius metus. Viešėdamas pas draugus Bogotos mieste, Kolumbijoje, jis leidosi kopti aukštai į prarasti riebalų nešvilio frankliną. Jam buvo septyniasdešimt dveji.

Paulas vėliau ėmė apie tai kalbėti kaip apie neuroplastiškumo apraišką. Tačiau ne iš karto. Tai buvo jau gerokai po mūsų tėvo mirties. Pedro kūnas buvo atgabentas į San Franciską, kur dirbo Paulas. Tai buvo metai, ir tais laikais, kai dar nebuvo išrasta smegenų skenavimo technika, autopsija buvo įprastinis būdas mokslininkams sužinoti daugiau apie smegenų ligas ir paciento mirties priežastis.

Autopsiją atlikti Paulas paprašė gydytojos Mary Jane Aguilar. Pritrūko žodžių. Aš išsigandau. Mano kūnas nutirpo. Buvo sunaikinti devyniasdešimt septyni procentai nervų, einančių iš smegenų žievės į stuburą. Ši katastrofiška žala ir sukėlė paralyžių. Iki prarasti riebalų nešvilio frankliną akimirkos mes nesuvokėm, koks nepaprastas buvo jo pasveikimas, nes neturėdami smegenų skenogramos negalėjome žinoti, kokio dydžio žaizda buvo smegenyse.

Kai žmonės atsigaudavo, mes dažniausiai darydavome prielaidą, kad padaryta žala nebuvo tokia didelė. Mary Jane paprašė, kad būčiau šį atvejį aprašančio straipsnio bendraautoris. Aš tiesiog negalėjau nesutikti. Tėvo istorija buvo tiesioginis įrodymas, kad atsigauti gali netgi pagyvenęs žmogus su didžiule žaizda smegenyse.

Tačiau išstudijavęs tą žaizdą ir peržvelgęs susijusią literatūrą Paulas rado dar daugiau įrodymų, kad smegenys turi gebėjimą persitvarkyti ir atgauti niokojančio insulto metu prarastas funkcijas. Jis atrado, kad metais vienam amerikiečių psichologui, vardu Shepherdas Ivory Franzas, pavyko įrodyti, jog 46 dvidešimt metų išbuvę paralyžiuoti pacientai, atliekantys smegenis stimuliuojančius pratimus, gali patirti vėlyvą sveikimą.

Būdamas keturiasdešimt ketverių jis vėl ėmėsi medicinos praktikos ir tapo neurologijos ir reabilitacinės medicinos rezidentu. Jis suprato, kad tam, jog pacientai galėtų sveikti, jie, kaip ir jo tėvas, turi būti skatinami atlikti realaus gyvenimo veiksmus imituojančius pratimus.

Jis ėmė domėtis poinsultiniu gydymu didžiausią dėmesį skirdamas vėlyvam sveikimui — norėjo išsiaiškinti, kaip padėti žmonėms įveikti neurologines problemas praėjus metams nuo jų atsiradimo. Jis ėmė kurti kompiuterinius žaidimus, skirtus insultą išgyvenusių pacientų rankų judesiams lavinti. Be to, kurdamas pratimus bandė remtis tuo, ką žinojo apie plastiškumą.

Nors konsolidacijos stadijos metu pastebimos pažangos užfiksuoti ir neįmanoma, paciento kūne vyksta biologiniai pakitimai, o jo įgūdžiai tampa vis tobulesni.

Bach-y-Rita sukūrė programą, skirtą žmonėms pažeistais veido motoriniais nervais. Šie žmonės nepajėgė pajudinti veido raumenų, dėl to negalėjo užsimerkti, normaliai kalbėti ar išreikšti emocijų, o tai darė juos panašius į keistus automatus. Pacientams pavyko įgusti veidu reikšti emocijas, kalbėti ir užsimerkti. Neseniai vieno iš įstabiausių plastiškumo eksperimentų metu buvo paneigtos visos abejonės dėl galimybės perprogramuoti jutimus. Šio eksperimento metu buvo tiesiogine to žodžio prasme perprogramuoti ne lytėjimo ir regos, kaip kad buvo padaręs Bachy-Rita, bet klausos ir regėjimo takai.

Neurologas Mriganka Suras chirurginiu būdu perprogramavo jauno šeško smegenis. Paprastai optinis nervas iš akių eina į regos žievę, tuo tarpu Suras chirurginiu būdu optinius nervus nukreipė iš šeško regos žievės į klausos žievę ir pastebėjo, kad šeškas ir toliau gali regėti.

Klausos sistemos žievės sritis, būdama tokia plastiška, kaip Bach-y-Rita ir įsivaizdavo ją esant, sugebėjo persiprogramuoti taip, kad įgijo regėjimo sistemos žievės struktūrą. Dar ne taip seniai tokią transformaciją paaiškinti būtų buvę visiškai neįmanoma. Tačiau Bach-y-Rita, parodydamas, kad mūsų smegenys yra kur kas labiau prisitaikančios negu teigia lokalizacionizmo teorija, padėjo susiformuoti kur kas tikslesniam suvokimui, leidžiančiam paaiškinti tokius pokyčius.

Prieš jam imantis šio darbo buvo įprasta manyti — kaip vis dar tebemano dauguma neurologų, — kad mes turime regos žievę, kuri yra pakaušio skiltyje ir apdoroja regėjimo signalus, ir klausos žievę, esančią smilkinio skiltyje ir apdorojančią klausos signalus. Bachy-Rita įrodė, kad viskas kur kas sudėtingiau ir kad šios smegenų sritys yra ne kas kita kaip plastiški ir tarpusavyje besijungiantys procesoriai, galintys apdoroti nepaprastai įvairaus pobūdžio signalus9.

Nuo to laiko jo komandai pavyko daugiau nei penkiasdešimčiai pacientų padėti atgauti pusiausvyrą ir vėl pradėti vaikščioti. Kai kurių negalavimai buvo tokie pat kaip ir Cheryl, kiti buvo patyrę smegenų traumą, insultą kukurūzų ar miltų tortilijos svorio metimui sirgo Parkinsono liga. Paul Bach-y-Ritos darbas svarbus tuo, kad jis pirmasis iš savo kartos neurologų suvokė, jog smegenys pasižymi plastiškumu, ir ėmėsi praktinių priemonių žmonių kančioms palengvinti.

Visas jo darbas besąlygiškai grįstas idėja, kad mes visi esame gimę su kur kas lengviau prisitaikančiomis, visapusiškomis ir oportunistinėmis smegenimis, negu kad iki šiol manėme. Cheryl smegenys sugebėjo išvystyti naują pusiausvyros jutimą, aklų pacientų smegenyse, jiems mokantis atpažinti objektus, 49 perspektyvą ir judesį, susiformavo nauji smegenų kanalai — šie pokyčiai nėra kokios nors mįslingos išimtys, bet įrodo pačią taisyklę, kad jutiminė žievė yra plastiška ir prisitaikanti.

Kai Cheryl smegenys išmoko reaguoti į pažeistą receptorių pakeitusį dirbtinį receptorių, tai nebuvo kažin kas nepaprasta. Tačiau mūsų smegenys gali restruktūrizuotis ir reaguodamos į signalus iš tokių paprastų įrankių kaip aklojo lazdelė. Juk smegenys plastiškumu pasižymėjo jau nuo priešistorinių laikų. Smegenys pašalinti riebalų apatinę abs kur kas atviresnė sistema, negu mes kada nors įsivaizdavome, ir motina gamta gerokai pasistengė, kad galėtume suvokti ir pajusti aplinkinį pasaulį.

Ji mums davė smegenis, kurios išgyventi kintančiame pasaulyje geba keisdamosi pačios. Tačiau jau XX amžiaus viduryje buvo sukurta dinaminės lokalizacijos teorija, kuri teigė, kad ir lokalizacija yra kintanti — plastiška, dinamiška.

Lytimoji informacija paprasčiausiai pakeičia regimąją, o šis kompensacijos mechanizmas jau buvo žinomas prieš porą šimtų metų pvz. Regos žievė nevienalytė. Kito modalumo informacija keliauja į antrines sritis. Pirminė sritis išlieka specifiška šiuo atveju regos atžvilgiu.

Reikėtų rašyti — keliauja ir į regos antrinę žievę, o ne tik į skonio centrus. Tokias regos ir klausos neuronų konvergentines savybes teko nagrinėti ir šių pastabų autoriui dar — metais Maskvos Prarasti riebalų nešvilio frankliną universitete. Retai kada svarbus atradimas atliekamas sutrikimų turinčio žmogaus, tačiau pasitaiko ir išimčių. Barbara Arrowsmith Young yra viena tokių išimčių. Gimusi Toronte metais ir užaugusi Peterboro mieste, Ontario apygardoje, vaikystėje Barbara turėjo tam tikrų talentų: jos girdimoji ir regimoji atmintis priklausė devyniasdešimt devintajai procentilei.

Smegenų kaktos skiltis buvo nepaprastai išsivysčiusi, tai suteikė jai užsispyrimo ir atkaklumo. Tačiau smegenys buvo asimetriškos — tai reiškė, kad nepaprastus jos gebėjimus lydėjo protinis atsilikimas tam tikrose srityse.

Ši asimetrija paliko pėdsaką ir Barbaros kūne. Jos mama kartais juokaudavo, kad akušeris tikriausiai ištraukė dukrą už dešinės kojos. Ji buvo ilgesnė už kairiąją, o tai lėmė ir viso dubens kreivumą. Dešinioji ranka niekados neišsitiesė, dešinioji kūno pusė buvo ilgesnė už kairiąją, o kairioji akis sunkiai markstėsi. Barbarą kamavo painus mokymosi negalių derinys.

Už kalbą atsakinga smegenų sritis, Broca sritis, tinkamai nefunkcionavo, todėl ji sunkiai tarė žodžius. Be to, ji negebėjo erdviškai mąstyti. Norėdami pajudėti erdvėje, prieš imdamiesi paties judesio, mes pasitelkiame erdvinį mąstymą, kad galvose susikurtume įsivaizduojamą trajektoriją. Be erdvinio mąstymo negali apsieiti šliaužiojantis vaikas, dantį gręžiantis odontologas ar savo veiksmus bandantis numatyti ledo ritulio žaidėjas.

Vieną dieną, būdama trejų metų, Barbara nusprendė pažaisti bulių ir matadorą. Ji buvo bulius, o lauke stovinti mašina turėjo atstoti matadoro peleriną. Manydama, kad jai pavyks mestis į šoną ir taip išvengti mašinos, ji puolė pirmyn.

Tačiau neteisingai apskaičiavo judesius ir trenkėsi į mašiną, prasiskėlė galvą. Mama pareiškė, kad jeigu Barbara išgyvens dar vienus metus, tai bus stebuklas.

Erdvinis mąstymas būtinas ir tam, kad mintyse galėtume susikurti žemėlapį su jame išdėstytais prarasti riebalų nešvilio frankliną. Šį mąstymą pasitelkiame tuomet, kai norime sutvarkyti darbo stalą ar bandome prisiminti, kur palikome raktus.

Rugsėjo mėn. Dylanas persikėlė į Mineapolis ir užsirašė į Minesotos universitetas. Buvo puikių frazių ir impulsų ritmo

Barbara nuolatos ką nors pamesdavo. Negalėdama mintyse susikurti žemėlapio su jame išsidėsčiusiais daiktais, ji užmiršdavo, kur yra daiktas, vos tik šis dingdavo iš akių. Todėl ji turėjo visus daiktus, su kuriais žaisdavo ar dirbdavo, laikyti sudėtus tiesiai prieš akis, o spintos stalčius ir duris palikti atidarytus. Išėjusi į lauką ji visada pasiklysdavo. Taip pat ji turėjo kinestezinę problemą. Kinestezinis intelektas padeda suvokti, kur kūnas ir galūnės yra erdvės atžvilgiu, ir leidžia suvaldyti bei koordinuoti judesius.

Jis padeda atpažinti objektus juos liečiant. Tačiau Barbara niekados negalėjo pasakyti, kaip toli pajudėjo jos kairė koja ar kairė ranka. Nors sieloje ji buvo 53 tikra padūkėlė, tikrovėje — be galo nevikri.

Ji negalėjo išlaikyti sulčių stiklinės kairėje rankoje jos neišliejusi, dažnai kliuvinėjo ir griuvinėjo. Laiptai jai atrodė ypač klastingi. Be to, kairioji kūno pusė buvo nejautri, todėl ji nuolatos tą pusę susimušdavo. Kai Barbara pagaliau pradėjo vairuoti, kairė mašinos pusė dažnai būdavo įlenkta. Ji turėjo ir regėjimo negalią.

Jos regėjimo laukas buvo toks siauras, kad, žiūrėdama į spausdinto teksto puslapį, vienu metu galėdavo matyti tik keletą raidžių. Tačiau visos šios išvardytos problemos nebuvo tos, kurios ją sekino labiausiai. Kadangi toji smegenų dalis, kuri paprastai padeda suvokti simbolių ryšius, taip pat normaliai nefunkcionavo, ji sunkiai galėjo suprasti gramatikos taisykles, matematikos sąvokas, loginius samprotavimus ar priežasties ir pasekmės ryšį.

Iššifruoti sakinį su dvigubu neiginiu jai atrodė neįmanoma. Negalėjo pasakyti, kiek valandų, nes nesuvokė ryšio tarp rodyklių. Iš tikro neskyrė dešinės rankos nuo kairės — ne tik todėl, kad neturėjo erdvinio mąstymo, prarasti riebalų nešvilio frankliną ir todėl, kad negalėjo suvokti skirtumo tarp kairės ir dešinės.

Tik dėl dėtų nepaprastų psichinių pastangų ir nuolatinio kartojimo ji galėjo išmokti vieną simbolį susieti su kitu. Ji buvo dešiniarankė ir kadangi rašė iš dešinės į kairę, ištepliodavo viską, ką parašydavo. Mokytojai laikė ją sunkiai suvaldomu vaiku. Kadangi ji buvo disleksikė, skaitydama nuolatos darydavo kartais brangiai kainavusias prarasti riebalų nešvilio frankliną.

Jos broliai sename buteliuke nuo nosies lašų laikė eksperimentams skirtą sieros rūgštį. Kartą Barbara 54 nusprendė pasigydyti beprasidedantį šniurkščiojimą, tačiau neteisingai perskaitė naujai brolių užklijuotą etiketę. Pajutusi į sinusus lašančią rūgštį, ji tiesiog nuėjo į lovą, nes gėdijosi pasakyti mamai apie dar vieną ištikusią nelaimę.

Negalėdama suprasti ryšio tarp priežasties ir pasekmės, ji keistai elgėsi tarp žmonių, nes negalėjo matyti ryšio tarp tam tikro elgesio ir jo pasekmių. Mokykloje mergaitė negalėjo suprasti, kodėl, nors broliai mokėsi toje pačioje mokykloje, ji negali išeiti iš savo klasės ir aplankyti juos kada tik panorėjusi. Ji galėjo atmintinai išmokti matematinius veiksmus, tačiau negalėjo suvokti matematinių sąvokų.

Galėjo įsiminti, kad penkis padauginus iš penkų yra dvidešimt penki, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl. Barbaros mokytojai problemą bandė spręsti duodami papildomų pratimų, o tėvas praleido valandų valandas nesėkmingai bandydamas jai paaiškinti.

Motina dukrai prieš nosį laikydavo korteles su paprastomis matematinėmis užduotimis. Kadangi Barbara niekaip negalėjo jų suprasti, stengdavosi atsisėsti taip, kad persišviestų popierius ir ji galėtų perskaityti kitoje kortelės pusėje esantį atsakymą. Tačiau šie bandymai ištaisyti padėtį nesprendė problemos iš esmės, o tik darė dar labiau nepakeliamą.

Barbara nepaprastai norėjo gerai mokytis ir pradinę mokyklą sugebėjo baigti per pietų pertraukas ir po pamokų bandydama viską išmokti atmintinai. Vidurinėje mokykloje jos pažymiai buvo labai nepastovūs. Pasinaudodama nepaprasta atmintimi, išmoko slėpti savo trūkumus ir netrukus galėjo atmintinai išmokti faktų kupinus puslapius.

Prieš egzaminus ji melsdavosi, kad klausimai būtų faktiniai, žinodama, kad tokiu atveju lengvai gali gauti balų, bet jei klausimams atsakyti reikėdavo suvokti kokius nors ryšius, 55 paprastai tegaudavo vos keliolika balų. Kadangi negebėjo suprasti, kas šalia jos vyksta tuomet, kai tai iš tiesų vyko, praleisdavo valandų valandas žvelgdama atgal į praeitį ir bandydama painius fragmentus sujungti į suprantamą visumą. Kai kuriuos paprastų paprasčiausius pokalbius, filmų dialogus ar dainų žodžius turėdavo mintyse pakartoti gal dvidešimt kartų, nes pasiekus sakinio pabaigą negalėdavo prisiminti, ką reiškė sakinio pradžia.

Emocinė jos raida taip pat nukentėjo.

Kadangi sunkiai sekėsi mąstyti logiškai, negalėjo išskirti neatitikimų saldžialiežuvių meluose, todėl niekados nežinojo, kuo galima pasitikėti. Draugystes užmegzti jai buvo sudėtinga, ir bet kuriuo momentu negalėjo palaikyti santykių su daugiau nei vienu žmogumi.

Tačiau labiausiai kankino nuolatinės abejonės ir neužtikrintumo jausmas, kurį ji jautė absoliučiai dėl visko. Visur juto esant prasmę, bet negalėjo jos patikrinti. Nebuvo jokių specialiojo ugdymo specialistų nei apsilankymų pas gydytojus ar 56 psichologus. Tiksliau problemos apibrėžti niekas nesugebėjo. Vaikas galėjo būti tik protingas, vidutinis, lėto mąstymo arba protiškai atsilikęs. Jei buvai protiškai atsilikęs, tave paskirdavo į vadinamąją galimybių klasę. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta mergaitei, turinčiai fenomenalią atmintį, galėjusiai kuo puikiausiai išlaikyti egzaminus žodžiu.

Barbaros vaikystės draugas Donaldas Frostas, dabar dirbantis skulptoriumi, pasakoja: — Ji jautė nepaprastą spaudimą siekti akademinių aukštumų. Youngų šeimos nariai buvo ambicingi pirmūnai. Jei Džeką pavykdavo vakarienei atitraukti nuo knygos, tai būdavo tikras stebuklas. Apie tai nebuvo kalbama. Pokario metais vyravo požiūris, kad negalių demonstruoti nevalia lygiai taip, kai nevalia rodyti spuogų. Tikėdamasi, kad pačiai pavyks viską išsiaiškinti, Barbara ėmė domėtis vaiko raidos studijomis.

Bakalauro studijų Guelfo universitete metu jos protiniai trūkumai vėl išryškėjo. Laimė, jos dėstytojai, dirbę vaikų stebėjimo laboratorijoje, pamatė, kad ji turi nepaprastą gebėjimą atpažinti nežodines užuominas, ir paprašė jos imtis dėstyti. Barbara buvo įsitikinusi, kad kažkur buvo 57 įsivėlusi klaida. Tuomet ji buvo priimta į švietimo studijų magistro programą Ontario insitute.

Daugumai studentų mokslinį darbą pakakdavo perskaityti kartą ar du, o Barbara turėdavo tą patį darbą ir daugumą jo šaltinių perskaityti dvidešimt kartų vien tam, kad galėtų bent trumpam suvokti prasmę. Naktimis ji miegodavo vos po keturias valandas. Kadangi Barbara daugeliu atžvilgių buvo be galo talentinga ir jai puikiai sekėsi stebėti vaikų elgesį, dėstytojai negalėjo patikėti, kad ji yra neįgali.

Pirmasis tai suprato kitas talentingas, bet taip pat mokymosi sutrikimų turintis švietimo studijų programos Ontario institute studentas Joshua Cohenas. Jis buvo nedidelės klinikos, skirtos mokymosi sutrikimų turintiems prarasti riebalų nešvilio frankliną, vadovas. Šioje klinikoje buvo taikoma standartinė gydymo metodika, vadinama kompensavimu, paremta tuo metu vyravusia teorija, teigiančia, kad mirusios arba nespėjusios galutinai išsivystyti smegenų ląstelės nebegali būti atkurtos.

Kompensavimas padeda šią problemą apeiti. Sunkiai skaitantys žmonės gali klausytis garso įrašų. Tie, kuriems sunkiai sekasi suvokti argumentus, raginami skirtingomis spalvomis nuspalvinti pagrindinius akcentus.

anekdotaijums.ltTikejimo - biologijaLT | PDF

Joshua Barbarai sukūrė atskirą kompensavimo programą, tačiau, jos manymu, programa reikalavo pernelyg daug laiko. Be to, baigiamajame magistro darbe, kuriame ji tyrė švietimo studijų klinikoje gydomus vaikus, turinčius mokymosi negalią, ėmė įrodinėti, kad daugumai jų nepavyko pasiekti pagerėjimo.

Ir dar: ji jautėsi turinti tiek trūkumų, kad kartais atrodė sudėtinga rasti sveiką funkciją, kuri leistų šiuos trūkumus apeiti. Vis dėlto, kadangi ji taip puikiai išvystė atmintį, Joshua pareiškė, kad turėtų būti geresnis būdas jos problemoms išspręsti.

Barbara pasišovė jas įveikti, nors tai reiškė, kad sudėtingesnius paragrafus jai teks skaityti begalę kartų. Lurija, kuris buvo gimęs metais, pilnametystės sulaukė revoliucinėje Rusijoje. Jis be galo domėjosi psichoanalize, susirašinėjo su Freudu ir rašė darbus apie psichoanalitinę techniką, vadinamą laisvosiomis asociacijomis, kai pacientai sako viską, kas jiems šauna į galvą. Jo tikslas buvo išrasti objektyvų metodą Freudo idėjoms patikrinti.

Dar nesulaukęs trisdešimties jis išrado melo detektoriaus prototipą. Tuomet, tikėdamasis dingti iš akiračio, jis įstojo į medicinos mokyklą.

Tačiau psichoanalizės jis visiškai neužmiršo. Bandydamas neatkreipti į save pernelyg daug dėmesio, ėmė tam tikrus psichoanalitinio metodo aspektus diegti psichologijoje ir neurologijoje ir tapo vienu iš neuropsichologijos pradininkų. Atvejo studijose, užuot pateikęs trumpas simptomus apibūdinančias vinjetes, ėmė išsamiai aprašinėti savo pacientus.

Zazeckis buvo jaunas rusų leitenantas, sužeistas Smolensko mūšyje, kur prastai aprūpintos rusų kariuomenės pajėgos susidūrė su nacių karo mašina. Jam į galvą pataikiusi kulka sunkiai sužeidė kairįjį pusrutulį ir sulindo giliai į smegenis. Ilgą laiką jis išgulėjo ištiktas komos.

Zazeckiui nubudus atsirado labai keistų simptomų. Šrapnelis buvo įstrigęs toje smegenų srityje, kuri paprastai leidžia suvokti simbolių ryšius. Jis negalėjo logiškai mąstyti, suvokti priežasties ir pasekmės ryšio, matyti erdvinių ryšių; negalėjo atskirti dešinės nuo kairės; negalėjo suvokti skirtingas kalbos dalis išreiškiančių gramatikos elementų ryšio. Jis negalėjo suprasti viso žodžio ar sakinio, negalėjo nuodugniai prisiminti praeities įvykių, nes visa tai reikalavo simbolių ryšių suvokimo.

Jis tegalėjo pagauti trumpalaikius fragmentus. Tačiau jo smegenų kaktos skiltis, padėjusi atskirti tai, kas svarbu, ir planuoti, kurti strategijas, kelti tikslus ir jų siekti, liko nepaliesta. Tai leido jam atpažinti savo trūkumus ir norą juos įveikti. Kadangi skaitymas iš esmės yra suvokimo veiksmas, skaityti jis negalėjo, tačiau galėjo rašyti, nes rašymas — tyčinis veiksmas. Kai žiūriu prarasti riebalų nešvilio frankliną, dar prieš man pradėjus suvokti, ką sako aktoriai, vis prasideda nauja scena.

Lurija pamažu ėmė suvokti problemą. Zazeckį sužeidusi kulka buvo įstrigusi kairiajame smegenų pusrutulyje, toje vietoje, kur susikerta trys pagrindinės suvokimo sritys: smilkinio skiltis paprastai apdorojanti garsą ir kalbąpakaušio skiltis kuri paprastai apdoroja regimuosius atvaizdus ir momens skiltis kuri paprastai apdoroja erdvinius ryšius ir padeda sujungti skirtingų jutimų siunčiamą informaciją.

Šioje sandūroje visų šių trijų sričių apdorojami duomenys sujungiami ir susiejami tarpusavyje. Lurija nustatė, kad Zazeckis viską suvokdavo teisingai, tačiau negalėjo suvokti ryšių tarp šių skirtingų suvokimo formų, atstojančių skirtingas visumos dalis.

Svarbiausia, jam baisiai nesisekė tarpusavyje susieti skirtingų simbolių, ko paprastai reikalauja žodinis mąstymas. Taigi Zazeckis dažnai kalbėjo ne vietoje vartodamas žodžius. Atrodė, tarsi jis neturėtų pakankamai didelio tinklo, leidžiančio pagauti ir išlaikyti skirtingus žodžius ir jų reikšmes, todėl dažnai negalėjo susieti žodžių su jų reikšmėmis ir apibrėžimais. Tačiau Lurija nepateikė vieno dalyko, kurio jai reikėjo labiausiai, — gydymo metodo.

Supratusi, kokia ji vis dėlto neįgali, pasijuto be galo prarasti riebalų nešvilio frankliną bei prislėgta ir ėmė galvoti, kad taip gyventi toliau nebegalinti. Metro stotyse ji ėmė ieškoti vietos, kur geriausia būtų nušokti. Markas Rosenzweigas iš Kalifornijos universiteto Berklyje augino ir tyrė stimuliuojamoje bei nestimuliuojamoje aplinkose gyvenančias žiurkes ir pomirtinių tyrimų metu nustatė, kad tos žiurkės, kurių aplinka buvo stimuliuojama, turėjo daugiau neurotransmiterių, didesnį svorį ir geresnę kraujo cirkuliaciją nei žiurkės, gyvenusios nestimuliuojamoje aplinkoje.

Jis buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuriems pavyko pademonstruoti neuroplastiškumą parodant, kad išorinė veikla gali lemti pakitimus smegenyse. Barbara pasijuto tarsi nutrenkta žaibo. Rosenzweigas įrodė, kad smegenis įmanoma pakeisti. Nors daugelis tuo abejojo, Barbarai tai reiškė viena: kompensavimas galbūt iš tiesų nėra vienintelis atsakymas.

Savo pačios proveržį jai pavyko pasiekti susiejus Rosenzweigo ir Lurijos tyrimų rezultatus.

anekdotaijums.lt anekdotaijums.ltysLT - anekdotaijums.lt

Ji atsiskyrė nuo visų ir savaitė po savaitės lieknėjimo kamuoliukai iki visiško išsekimo vargti prie pačios sukurtų pratimų, nors ir neturėjo jokių garantijų, kad tai ką nors pakeis.

Užuot perėjusi prie kompensavimo technikos, ji ėmė treniruoti silpniausią savo funkciją — gebėjimą nustatyti ryšius tarp skirtingų simbolių. Vieno iš pratimų metu ji turėjo perskaityti šimtus kortelių, ant 62 kurių buvo nupieštos skirtingą laiką rodančios laikrodžio rodyklės. Ji paprašė Joshua Coheno, kad kitoje kortelės pusėje užrašytų teisingą laiką.

Ji išmaišydavo korteles, kad negalėtų įsiminti atsakymų. Atversdavo kortelę, pabandydavo pasakyti rodyklių rodomą laiką, patikrindavo atsakymą ir kuo greičiau pereidavo prie kitos kortelės. Kai nepavykdavo teisingai atspėti laiko, valandų valandas praleisdavo prie tikro laikrodžio, lėtai sukinėdama rodykles ir bandydama suprasti, kodėl, kai laikrodis rodė 2 val.

Kai pagaliau ėmė sektis teisingai atspėti rodomą laiką, ji pridėjo sekundinę rodyklę ir dar vieną rodyklę, kuri rodė ąją sekundės dalį. Praėjus kelioms varginančioms savaitėms ji ne tik galėjo pasakyti, kiek valandų, greičiau nei kiti žmonės, bet ir pastebėjo, kad darosi lengviau susieti skirtingus simbolius, ir pirmą kartą gyvenime ėmė suprasti gramatikos, matematikos ir logikos taisykles.

O svarbiausia — galėjo esamuoju laiku suprasti, ką prarasti riebalų nešvilio frankliną kalba. Pirmą kartą gyvenime ji ėmė gyventi realiu laiku. Skatinama pirmųjų bandymų sėkmės pritaikė pratimus ir kitiems savo negalavimams — erdvinio mąstymo trūkumui, negebėjimui suprasti, kur yra galūnės, ir regėjimo negaliai — įveikti, ir jai galiausiai pavyko išvystyti šias funkcijas iki vidutinio lygio.

Jie kartu atliko tyrimus, o Barbara ir toliau kūrė pratimus smegenims ir rūpinosi kasdiene mokyklos priežiūra. Vėliau jie išsiskyrė, o metais Joshua mirė. Kadangi tiek mažai žmonių žinojo ar pritarė plastiškumo teorijai arba tikėjo, kad smegenys gali būti treniruojamos taip, 63 tarsi jos būtų raumuo, nebuvo konteksto, kuriame Barbaros darbas galėtų būti suprastas.

Kai kurie kritikai buvo įsitikinę, kad jos teiginiai apie tai, kad mokymosi sutrikimai gali būti pagydomi, yra nepagrindžiami. Tačiau užuot pasidavusi, Barbara ir toliau kūrė pratimus toms smegenų sritims ir funkcijoms, kurios dažniausiai paveikiamos skirtingų mokymosi negalių. Kadangi tais laikais aukštųjų technologijų skeneriai smegenims nuskaityti dar nebuvo išrasti, norėdama nustatyti, kurioje smegenų srityje apdorojamos skirtingos protinės funkcijos, ji daugiausia rėmėsi Lurijos darbais.

Dirbdamas su tokiais pacientais kaip Zazeckis, Lurija buvo sukūręs savo paties smegenų žemėlapį. Jis atkreipė dėmesį, kurioje vietoje buvo sužeistos kareivio smegenys, ir šią sritį susiejo su prarastų psichinių funkcijų apdorojimu.

Barbara išsiaiškino, kad mokymosi sutrikimai dažnai yra tie patys mąstymo sutrikimai, kuriais skundėsi ir Lurijos pacientai, tiesiog lengvesnės formos. Arrowsmith mokykloje norintys mokytis vaikai ir jų tėvai turėjo pereiti iki prarasti riebalų nešvilio frankliną valandų trunkantį vertinimo procesą, skirtą nustatyti, kurios smegenų funkcijos susilpnėjusios ir ar jas apskritai galima atkurti.

Priimti mokiniai, kurie įprastose mokyklose paprastai buvo be galo išsiblaškę, ramiai sėdėjo prie savo kompiuterių. Kai kurie iš tų, kuriems buvo nustatyti ne tik mokymosi, bet ir dėmesio sutrikimai, vartojo ritaliną Toliau tęsdami pratimų programą kartais jie galėjo nustoti vartoję vaistus, nes dėmesio problemos paprastai tebuvo mokymosi sutrikimų pasekmė.

Šioje mokykloje vaikai, kurie, kaip ir Barbara, anksčiau negalėjo pagal laikrodžio rodyklių išsidėstymą pasakyti laiko, dabar prie kompiuterio per kelias sekundes gali išspręsti nepaprastai 64 sudėtingus uždavinius naudodamiesi dešimt rodyklių turinčiais laikrodžiais kurių rodyklės rodo ne tik minutes, valandas ir sekundes, bet ir kitus matus: dienas, mėnesius, metus.

Jie sėdi tyliai ir susikaupę tol, kol surenka pakankamai atsakymų, kad patektų į kitą lygį. Prie kitų stalų vaikai mokosi urdu ir persų kalbų raidžių, kad pagerintų regimąją atmintį. Šių raidžių formos jiems nėra pažįstamos, todėl šio smegenų pratimo metu mokiniai turi išmokti greitai atpažinti svetimas formas. Dar kiti vaikai, tarsi maži piratai ant kairės akies ryšėdami raištį, tušinuku stropiai bando atsekti subtilias linijas, keverzones ir kinų kalbos raides.

Akies raištis regimąją informaciją pirmiausia nukreipia į dešiniąją akį, o tuomet į tą smegenų pusę, kuri yra problemiška.

Šie vaikai nenori tiesiog išmokti gražiau rašyti. Daugumą jų kamuoja trys pagrindinės problemos: jie negali sklandžiai ir raiškiai kalbėti, tvarkingai rašyti ir skaityti.

Kaip ir Lurija, Barbara įsitikinusi, kad šiuos tris sutrikimus sukelia susilpnėjimas tų smegenų funkcijų, kurios paprastai padeda suderinti ir sujungti tarpusavyje skirtingus judesius, reikalingus šioms užduotims įvykdyti.

Taip pat kaip ir žmonės, ląstelės mokosi. Sąveikaudamos su aplin­ ka, jos kaupia patirtį ir sugeba ją perduoti savo palikuonims. Ląstelė pagamina naują geną, kuris yra tarsi šablonas, pagal kurį bus sintetinami tymų viruso antikūnai.

Procesas prasideda nesubrendusios imuninės ląstelės branduolyje. Skirtingi imuninių ląstelių DNR segmentai koduoja unikalių baltymų fragmentų sintezę. Imuninės ląstelės šiuos DNR segmentus surenka prarasti riebalų nešvilio frankliną tokiu būdu randasi daugybė įvairių genų, kurių pagrindu kuriasi skirtingų baltymų antikūnai. Kai nesubrendusiai imuninei ląstelei pavyksta pagaminti antikūną, atitinkantį tymų viruso baltymą, ląstelė tampa aktyvi. Sis mechanizmas leidžia ląstelei kuo tiksliau pritaikyti antikūno struktūrą prie organizmą puolančio tymų viruso baltymo.

Tačiau kiekviena kita geno kopija truputį mutuoja, taigi šiek tiek skiriasi nuo originalo ir koduoja šiek tiek kitokius antikūnus. Ląstelės atsirenka tą geną, kurio užkoduotas antikūnas yra veiksmingiausias. Tuo būdu iš daugumos pradinio geno variantų imuninė ląstelė parenka geriausią.

Somatinės hipermutacijos procesas vyksta tol, kol imuninė ląstelė pa­ gamina idealią tymų viruso baltymo antikūno kopiją. Ląstelės prisimena, koks buvo šis antikūnas, tad jei virusas į organizmą įsibrauna vėl, prasideda ginamoji imuninė reakcija. Ląstelė dalydamasi naujo antikūno geną perduoda savo palikuonims.

Upton Gyvybės kilmė: protingos ląstelės tampa dar protingesnės Nesistebėkite, kad ląstelės yra tokios protingos. Vienaląsčiai or­ ganizmai buvo pirmoji gyvybės forma mūsų planetoje, tai patvirtina ir rastos fosilijos.

Vienaląsčiai jau egzistavo po Žemės susiformavimo praėjus milijonų metų. Vėlesnius 2,75 milijardo metų mūsų pasaulyje gyveno tik vienaląsčiai organizmai: bakterijos, dumbliai ir į amebas panašūs pirmuonys. Maždaug prieš milijonų metų tos protingos ląstelės sugebėjo tapti dar protingesnės, ir atsirado pirmieji daugialąsčiai organizmai augalai ir gyvūnai.

Iš pradžių tai buvo savarankiškų vienaląsčių or­ ganizmų kolonijos, kurias sudarė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų individų. Tačiau evoliucinis bendruomeninio gyvenimo pranašumas netrukus paskatino juos burtis į didesnes bendruomenes - jas jau sudarė milijonai, milijardai ir net trilijonai tarpusavyje socialiai sąveikaujančių atskirų ląstelių.

Šias ląstelių bendruomenes nuo vos matomų iki didelių mono­ litų biologai klasifikuoja pagal jų struktūrą. Tačiau kad ir ką čia regėtų mūsų akys - pelę, šunį ar žmogų - faktiškai tai yra gerai organizuotos milijonų ir trilijonų ląstelių sąjungos.

Biologinis išlikimo siekis buvo tas evoliucinis impulsas, kuris skatino kurtis vis stambesnes ląstelių bendruomenes. Kuo geriau or­ ganizmas suvokia savo aplinką, tuo didesnės jo išlikimo galimybės. O susijungusios ląstelės išorinį pasaulį supranta daug geriau. Tarkime, kiekviena ląstelė turi tam tikrą sąmoningumo lygį X.

Tada bendras viso organizmo sąmoningumas būtų lygus bent jau X, padaugintam iš organizmą sudarančių ląstelių skaičiaus. Kad ląstelėms būtų lengviau išgyventi esant tokiam jų tankiui, jos specializavosi. Ląstelės pasiskirstė funkcijomis kur kas veiksmingiau ir tiksliau, nei tai sugeba padaryti stambios šiuolaikinės korporacijos.

[ENG] [스우파/5회] '말그대로 하나의 작품' 프라우드먼 퍼포먼스 비디오 @메가 크루 미션#스트릿우먼파이터 - Mnet 210928 방송

Tikėjimo biologija 37 Citologinis augalų ir gyvūnų specializacijos procesas prasideda dar embriono stadijoje, tada pradeda formuotis audiniai ir organai.

Tokia diferenciacija, galima sakyti, yra pareigų pasiskirstymas tarp bendruo­ menės narių.

Didesniuose organizmuose tik maža dalis ląstelių specializuojasi priimti iš aplinkos sklindančius signalus ir į juos reaguoti. Sį vaidmenį atlieka ląstelių grupės, sudarančios nervų sistemos audinius ir organus. Nervų sistemos funkcija yra prarasti riebalų nešvilio frankliną aplinką ir koordinuoti visos ląstelių bendruomenės elgesį.

Dėl tokio darbo pasidalijimo ląstelės gali funkcionuoti nau­ dodamos mažiau išteklių, nei tai darytų egzistuodamos pavieniui. Geras pavyzdys yra vienas Amerikos kapitalizmo raidos epizodas. Automobilių pramonės magnatas Henris Fordas Henry Ford pamatė siauros specializacijos pranašumus ir jos prarasti riebalų nešvilio frankliną pritaikė savo auto­ mobilių gamyklose. Iki Fordo kvalifikuotų darbininkų komanda vieną automobilį surinkdavo per savaitę ar dvi. Fordo automobilių gamykloje buvo įrengta surinkimo linija, ir kiekvienas darbininkas gaudavo vieną konkrečią užduotį, todėl automobilį visa komanda surinkdavo ne per savaitę, bet per 90 minučių.

Darvino teigimu, smurtas ir arši konkurencija - tai ne tik gyvū­ nų ir žmogaus prigimties dalis, bet ir pagrindinis evoliucijos proceso variklis. Upton Prie to pridėkime dar vieną Darvino teiginį - kad evoliucijavyksta chaotiškai - ir pamatysime begalę beprasmių kruvinų kovų už būvį.

Žinoma, Darvinas yra garsiausias visų laikųevoliucionistas, tačiau pirmą kartą evoliuciją kaip mokslinį faktą paminėjo žinomas prancū­ zų biologas Žanas Batistas de Lamarkas Jean-Batiste de Lamarck. Pagrindiniame savo veikale Evoliucija ir gyvenimo įvairovė. Evolution and the Diversity of Life, Mayr,p. Jis pirmasis visą knygą paskyrė organinės evoliucijos teorijai ir pirmasis visą gyvūnijos pasaulio sistemą pateikė kaip evoliucijos produktą.

Lamarkas teigė, kad evoliucija yra pagrįsta organizmų kooperatine sąveikasu savoaplinka, kuri leidžia įvairioms gyvybės formoms išgyventi ir klestėti dinaminiame pasaulyje.

Lamarkas manė, kad organizmai pri­ sitaiko prie kintančios aplinkos, o jų įgytas savybes paveldi palikuonys. Įdomu yra tai, kad Lamarko evoliucinio mechanizmo teorija atitinka šiuolaikinių ląstelės biologų supratimą apie imuninės sistemos funkci­ onavimą. Lamarko teorija greitai tapo Bažnyčios taikiniu.

Jo prielaidą, kad žmogus išsivystė iš žemesniųjų gyvybės formų, kunigai laikė erezija. Lamarką išjuokė ir to meto mokslininkai. Norėdamas patikrinti, kad požymiai, įgyti organizmams sąveikaujant su išorine aplinka, yra paveldimi, jis nupjovė skirtingų lyčių pelėms uodegas, o vėliau gyvūnus sukryžmino.

Vaismanas šį bandymą pakartojo dvidešimt vieną kartą, tačiau visi beuodegių pelių palikuonys uodegas turėjo. Todėl buvo padaryta išvada, kad Lamarko bruožų paveldimumo teorija yra klaidinga. Bet ar galima šį Vaismano bandymą laikyti Lamarko teorijos patikrinimu? Lamarkas darė prielaidą, kad evoliuciniai pokyčiai įvyksta per labai ilgą laikotarpį. Pasak Lamarko biografijos autorės L. Jorda- novos L. Aišku, tas laikotarpis per trumpas.

Be to, Lamarkas niekada neteigė, kad palikuonys paveldi kiekvienąpokytį. Tai fundamentali Vaismano klaida. Galbūt Vaismanas manė, kad pelės gali išgyventi ir be uodegų, bet pačių pelių to niekas nepaklausė! Vis dėlto beuodegės Vaismano pelės, kad ir kokių trūkumų turėjo tas eksperimentas, padėjo sugriauti Lamarko reputaciją.

Jo teorija ir geras vardas buvo apjuodinti. Kornelio universiteto evoliucionistas Konradas Vodingtonas savo knygoje Evoliucionisto evoliucija C. Daugelis mokslininkų tam tikra prasme yra pasmerkti, nes jų indėlis į mokslą anksčiau ar vėliau pasirodys nereikšmingas, tačiau labai mažai 40 Bruce H.

Upton yra tokių, kurių darbai net praėjus dviem šimtmečiams atmetami taip aršiai ir su tokiu pasipiktinimu, kad kokiam nors skeptikui gali kilti įtarimų, ar švari Lamarko kritikų sąžinė. Tiesą sakant, manau, kad Lamarkas buvo pasmerktas nepelnytai. Deginti riebalus per 1 savaitę, atsižvelgiant į naujus mokslinius faktus, Lamarko teorija įvertinama iš naujo.

Galbūt visų pasmerktas Lamarkas nebuvo toks baisus paklydėlis, o mokslo pasaulio liaupsinamas Darvinas ne­ buvo visiškai teisus? Matyt, priežastis yra ta, kad jie negali ignoruoti milžiniško tarpusavio bendradarbiavimo vaidmens. Kaip tik tas ben­ dradarbiavimas palaiko gyvybęvisoje biosferoje! Mokslininkai jau seniai kalba apie simbiotinius santykius gamtoje. Žymus britų medikas Fren­ kas Rajanas savo knygoje Ko nematė Darvinas Frank Ryan, Darwins BlindSpot kaip pavyzdį pateikia krevečiųir grundalų [Gobiidaešeimos žuvys] santykius: kol krevetės maitinasi, šios žuvys akylai jas saugo nuo plėšrūnų.

Šiuolaikinis požiūris į bendradarbiavimą gamtoje yra daug plates­ nis ir remiasi ne vien akivaizdžiai regimais dalykais. Ironiška, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonės paskelbė mi­ kroorganizmams tikrą karą. Mes naikiname juos visomis turimomis priemonėmis - nuo antibakterinio muilo iki antibiotikų.

Bet juk dauguma bakterijų mums tiesiog būtinos! Vertėtų prisiminti, kad be gerųjų bakterijų mūsų virškinimo sistema negalėtų funkcionuoti. Skrandžio ir žarnyno bakterijos padeda virškinti maistą ir pasisavinti organizmui vitaminus bei kitas būtinas medžiagas.

Štai kodėl besaikis antibiotikų vartojimas kenkia sveikatai, netgi kelia grėsmę gyvybei. Antibiotikai yra primityvūs žudikai, naikinantys ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas.

Naujausi genetikos srities tyrimai atskleidė dar vieną tarprūšinio bendradarbiavimo mechanizmą. Anksčiau buvo manyta, kad genus palikuonims perduoda tik tėvai, o dabar tapo aišku, kad genų perda­ vimas vyksta ne tik tarp atskirų tos pačios rūšies atstovų, bet ir tarp skirtingų rūšių! Toks genetinės informacijos sklidimas pagreitina evoliuciją, nes gyvi organizmai gali pasinaudoti kitų organizmų patirtimi.

Tai būdas, kuriuo gamta padidina biosferos išlikimo galimybes. Kaip jau kalbėjome, genai yra fizinė įgytos patirties išraiška, arba atmintis. Tai atminčiai sklindant tarp atskirų individų, didėja jų visos bendrijos 42 Bruce H. Upton išlikimo galimybė.

Kita vertus, kalbėdami apie vidinius ir tarprūši- nius genų mainus, turėtume pagalvoti apie genų inžinerijos grėsmes. Akivaizdu, kad biologų žaidimai, pavyzdžiui, su pomidoro genais, gali nenuspėjamai paveikti ne tik pomidorus, bet ir visą biosferą. Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad genetiškai modifikuoti maisto produktai keičia žmogaus žarnyno naudingosios mikrofloros savybes. Mes turime atsisakyti darvinizmo teorijos, pabrėžiančios individo svarbą, ir labiau pasikliauti teorija, kuri akcentuoja bendruomenių svarbą.

Britų mokslininkasTimotis Lentonas Timothy Lenton pateikia įrodymų, kad evoliucija labiau remiasi tarprūšine sąveika nei sąveika tarp tos pačios rūšies individų. Naujausi tyrimai, finansuojami Didžiosios Britanijos Natūralios aplinkos mokslinių tyrimų tarybos, patvirtina, kad toks susirūpini­ mas yra anaiptol ne be pagrindo. Ilgametė darbo medicinos mokykloje patirtis įtikino mane, kad studentai akademinėje aplinkoje konkuruoja tarpusavyje ir apkalba vieni kitus nė kiek ne prasčiau, nei tai daro, tarkime, teisininkai.

Tai geriausias darvinizmo dėsnių veikimo pavyzdys. Kiekvienas stengiasi būti geriausias ir stipriausias. Ironiška, kad Darvino evoliuci­ jos modelį patvirtina tie žmonės, kurie turėtų skleisti atjautą ir padėti kitiems. Tačiau tie stereotipai Karibuose gerokai pakito.

Po ugningos mano kalbos nelaimėliai kovotojai susitelkė į tikrą komandą ir pasiekė 44 Bruce H. Upton tai, kas buvo neįmanoma - visi kartu sėkmingai išlaikė semestro egzami­ ną! Stipresnieji studentai padėjo silpnesniems ir tokiu būdu patys tapo dar stipresni. Jie elgėsi kitaip, nei buvau pratęs matyti. Buvo malonu ir drauge keista stebėti, kaip harmoningai jie bendradarbiauja.

Taigi galų gale viskas baigėsi laimingai - tarytum Holivudo filmuose. Dainą plačiai įrašė kiti atlikėjai ir prarasti riebalų nešvilio frankliną tapo hitu Petras, Paulius ir Marija. Humoras buvo svarbi Dylano asmenybės dalis, [64] ir albumo medžiagos asortimentas sužavėjo klausytojus, tame tarpe Bitlai. George'as Harrisonas sakė apie albumą: "Mes ką tik grojome, tiesiog nešiojome. Dainos žodžių turinys ir tik požiūris - jis buvo nepaprastai originalus ir nuostabus". Dauguma bandė popmuzikos jausmą ir ritmą, o Dylanas ir Baezas juos dažniausiai atliko kaip retas liaudies dainas.

Priešingai nei dažniausiai solo akustiniai pasirodymai albume, singlas parodė norą eksperimentuoti su a rockabilly garsas. Norėjau parašyti didelę dainą, kažkokią teminę dainą, su trumpomis glaustomis eilutėmis, kurios susikaupė viena kitai. Matyti žiniasklaidos pagalba.

Užuot laikęsis cenzūros, Dylanas atsisakė pasirodyti.

Tuomet aš supratau, kad ši vieta tikrai nėra tik ramus rojaus kampelis. Montserato sala tiems nervingiems jaunuoliams buvo tarsi fronto linija, kurią reikėjo įveikti dėl savo svajonės - gydytojo diplomo. Prieš mane sėdėjo įvairiųrasiųir amžiaus žmonės, dauguma-jauni amerikiečiai iš Rytų pakrantės. Tarp jų - buvę mokytojai ir buhalteriai, muzikantai, vienuolės ir narkotikų prekeivis, net vienas šešiasdešimt septynerių metų pensininkas, trokštantis dar daug ką nuveikti šiame gyvenime.

Šią politinę medžiagą lydėjo dvi asmeninės meilės dainos" Ispaniškos odos batai "ir" Per daug ryto ". Pabaigoje Dylanas jautėsi ir manipuliuojamas, ir varžomas liaudies ir protesto judėjimų. Lawrence universitetas Niujorko valstijoje, m. Tai ne aš kūdikis ", iš esmės daina apie meilę, apibūdinta kaip atmetimas jam kaip sulieknėti sims politinio atstovo vaidmeniui.

Pusėje ir m. Dylanas persikėlė iš liaudies dainų autorių į folkrokas popmuzikos žvaigždė. Garsūs marškiniai, kurie pritemdytų neonines lemputes Lesterio aikštė. Jis atrodo kaip nepakankamai maitinamas kakadu. Pasirodo Les Crane televizijos laidą ir paklausė apie planuojamą filmą, jis pasakė Kranui, kad tai bus kaubojaus siaubo filmas. Turas po Angliją. Anksti muzikinis vaizdo klipas dėl " Požeminis namų ilgesio bliuzas buvo naudojamas kaip filmo pradžios segmentas. Dylano m. Kovo pabaigos albumas Grąžinti viską namo buvo dar vienas šuolis, [85] pirmieji įrašai su elektriniais instrumentais, vadovaujami prodiuserio Tomo Wilsono.

Pennebaker 's cinéma vérité Dylano m. Pennebakeris teigė, kad seka buvo Dylano idėja, ir ji buvo imituojama muzikiniuose vaizdo įrašuose ir reklamose. Susitiko su pralinksmėjimu ir verkšlenimu ir po trijų dainų paliko sceną.

Vienoje versijoje teigiama, kad bosas buvo iš liaudies gerbėjų, kuriuos Dylanas susvetimėjo netikėtai pasirodydamas su elektrine gitara. Murray Lerneris Filmas, nufilmavęs spektaklį, sakė: "Aš visiškai manau, kad jie švilpė Dylanui einant elektra". Šią paskyrą palaiko Kooperis ir vienas iš festivalio režisierių, kuris teigia, kad jo įrašas įrodo, kad vieninteliai bobai buvo atsakymai į MC Peteris Yarrowas nudžiugęs pranešimas, kad laiko pakanka tik trumpam rinkiniui.

Ji buvo išrinkta didžiausia visų laikų daina Riedantis akmuo žurnalas. Liepos mėnesį Dylano šešių minučių singlas prarasti riebalų nešvilio frankliną Kaip riedantis akmuo "pasiekė aukščiausią vietą JAV sąraše.

Eliotas ir Ezra svarasir kai kurie, netenkantys nė vienos iš minėtų kategorijų, ypač daktaras Filthas ir jo abejotina slaugytoja ". Grupės priėmimas rugsėjo 3 d Holivudo dubuo buvo palankesnė. Rugsėjo 24 d. Prodiuseris Bobas Johnstonas įtikino Dylan įrašyti Našvilis m. Dylano primygtinai, Robertsonas ir Kooperis atvyko iš Niujorko žaisti sesijose.

Lapkričio 22 d. Dylanas tyliai vedė 25 metų buvusį modelį Sara Lownds. Bob Dylan on sped". Balandžio ir gegužės mėn. Kiekviena laida buvo padalinta į dvi dalis. Pirmąjį pusmetį Dylanas atliko solo, lydėdamas save akustinė gitara ir armonika. Antroje, palaikoma Vanagaijis grojo elektra sustiprintą muziką. Šis kontrastas išprovokavo daugybę gerbėjų, kurie juokavo ir lėtai ranka. Vakaro kulminacijoje auditorijos narys, supykęs dėl Dylano elektrinės atramos, sušuko: " Judas! Tu esi melagis! Tai mane nuvargino.

Aš vartojau narkotikus, daugybę dalykų BBC radijas 4 pranešė, kad interviu, kurį Robertas Sheltonas įrašė į juostą m. ABC televizija buvo sumokėjęs avansą už televizijos laidą. Vadovas Albertas Grossmanas buvo numatęs koncertinį turą paskutinę metų dalį.

Liepos 29 d. Nors jo sužalojimų mastas niekada nebuvo atskleistas, Dylanas teigė, kad jis sumušė kelis slanksteliai jo kakle. Tiesa ta, kad norėjau pasitraukti iš žiurkių lenktynių". Pennebakerio m. Turo filmą.

Bruce.H.Lipton.-.Tikejimo - biologija.2011.LT

Išleido atrankas kaip Rūsio juostos. Bėgant metams pasirodė dar daug dainų, kurias metais įrašė Dylanas ir jo grupė bootlego įrašaikuris baigėsi m. Spalio ir lapkričio mėn. Dylanas grįžo į Našvilį. Negausi struktūra ir instrumentai, su dainų tekstais Žydas-krikščionis rimtai, nukrypo nuo paties Dylano kūrybos ir nuo ųjų psichodelinio įkarščio.

Vėliau dainą įrašė Jimi Hendrixkurio versiją Dylanas pripažino galutine. Spalio 3 d. Kitas Dylano leidimas, Našvilio panoramabuvo pagrindinė šalis, kurioje dalyvavo Našvilio muzikantai, švelnus balsas Dylanas, duetas su Johnny Cashu ir populiariausias singlas " Lay Lady Lay ".

Kažkaip jis sugebėjo pridėti savo oktavą savo diapazone. Aš viską išmečiau. Rugpjūčio 31 datmetęs uvertiūras pasirodyti Vudstoko festivalis arčiau savo namų. Riedantis akmuo rašytojas Greilas Markusas paklausė "Kas tai per šūdas?

Spalio mėn. Dylanas išleido Naujas rytaslaikoma grįžimu į formą. Lapkričio mėn. Dylano netikėtas pasirodymas Harisono m Koncertas Bangladešui pritraukė žiniasklaidą, atspindėdamas tai, kad tiesioginiai Dylano pasirodymai tapo reti.

Kovo 16—19 d. Lapkričio 4 d. Dylanas įrašė " Džordžas Džeksonas ", kurį jis išleido po savaitės. Daugeliui singlas buvo stebėtinas grįžimas į protesto medžiagą, apraudojant nužudytą Juodoji pantera Džordžas Džeksonas į San Quentin valstijos kalėjimas tais metais.