Robin kassner svorio netekimas,
Niekas niekada neklausė, kaip, atsidūrusi panašioje padėtyje, pasielgtų ji pati, Steinbergui rašė Šimaitė, ir jautėsi už tai dėkinga. Taiau palikdami nuoalyje tokius kvailokus argumentus ir mgindami pavelgti rimt klausim aukiausiu lygiu, kokiu tik galima, manau, ne sunkiai rodytume, kad normatyvinis kartis daryti gera, padti monijai, pagerinti pasaul puikiai dera su moksliniu objektyvumu; jis i ties netgi leidia sivaizduoti tobulesn, kur kas paveikesn moksl, kurio jurisdikcija daug platesn negu dabartin, kuri riboja noras bti vertybikai neutraliam, palikti vertybes savavalikai teigti nemokslininkams, faktais nesiremiantiems asmenims. Rašyk ir daugiau, mielasis Kazy.
Bet vis dėlto šios nuotraukos — pirmasis mano įrodymas, kad Elena Eimaitytė egzistuoja ir už tekstų ribų. Iki šiol jos pavardę sutikdavau tik Šimaitės tekstuose, todėl lentelė apstulbina ir primena, kad istorija, kurią seku, nėra tik mudviejų su Šimaite paslaptis. Eimaitytei buvo trisdešimt penkeri.
Taip pat, kaip Šimaitė ir Čilvinaitė, ji atvyko į Vilnių m. Eimaitytė išvyko iš Lietuvos į Jungtines Valstijas, ištekėjo už matematiko ir dirbo keliose bibliotekose, įskaitant ir Kongreso.
anekdotaijums.lt .Motyvacija - anekdotaijums.ltbeLT - Work For Downloading Free | PDF
Apie ją sužinojau iš Šimaitės laiško Steinbergui: Pirmosios geto įkūrimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos vyriausioji sekretorė panelė Eimaitytė paklausė, ar nenorėčiau nueiti į getą kartu su panele Godliauskaite.
Aš noriai sutikau. Pati sukau galvą, kaip ten patekti, bet nesugalvojau, kaip galėčiau praeiti pro geto apsaugą ir pamatyti tuos draugus, kurių nevesdavo į miestą dirbti. Po pusvalandžio panelė Eimaitytė atnešė man oficialų dokumentą, pasirašytą bibliotekos direktoriaus ir adresuotą Žydų reikalų valdybos viršininkui ponui Burakui.
Biblioteka prašo jo leisti man, katalogavimo skyriaus vedėjai, ir panelei Godliauskaitei, skaityklos vedėjai, lankytis gete tam, kad surinktume negrąžintas knygas. Pas p. Buraką einu viena. Nieko nė neklausęs, jis duoda man vizą į abu getus rugsėjo 14 d. Kas dieną pro pagrindinius vartus išeidavo ir įeidavo būriai darbininkų. Kareiviai kratydavo kalinius, ieškodavo ginklų, maisto, dokumentų ar net po drabužiais įnešamų gėlių.
Radus maisto, nusikaltusįjį paprastai viešai išplakdavo, bet už ginklus bausdavo mirtimi. Lietuviai per skyles geto sienose pardavinėdavo viščiukus badaujantiems kaliniams, noriai mokantiems išpūstas kainas.
Naktimis jaunimas naudojosi Mėsinių Yatkever gatvėje esančiais šoniniais vartais, kad paspruktų į miškus ir prisijungtų prie partizanų. Septyniuose siauruose grįstuose I-ojo geto skersgatviuose gyveno laimingieji, turintys kokių nors naudingų įgūdžių.
- Ar batutas man padės sulieknėti
- Numesti svorio akinius
Už skersgatvių vartų driekėsi kiemai ir sausakimši butai, kirpyklos, kavinės, pirtys, mokyklos, dirbtuvės, labdaros valgyklos ir netgi biblioteka.
Gete virė gyvenimas. Būriai vaikų, nerimstančių taip smarkiai susitraukusiame pasaulyje, kalbino kaimynus ir ketino parašyti geto istoriją — apie visus jo kiemus iš eilės. II-ajame gete kalėjo nekvalifikuoti darbininkai. Jis buvo ne daugiau nei pasmerktųjų mirti pereinamasis punktas ir pragyvavo vos mėnesį. Peržengusi buvusio geto ribą, apžiūrinėju namus abipus kaip numesti svorį naudojant lipnią plėvelę. Dešinėje, tarp kavinės ir striptizo klubo, įsitaisiusi gėlių parduotuvė, o kairėje, kur kadaise stovėjo daugiau namų, dabar plyti skveras.
Medžiuose raudonuoja uogos, žmonės būriuojasi po tris, po keturis, geria iš didelių skardinių. Nugarą man atgręžęs jaunuolis šlapinasi į krūmus, o virš mūsų visų stūkso rausvi Visų Šventųjų bažnyčios bokštai.
Nors vitrinos ir švyti, kai kas šiame mieste vis dar gyvena sunkiai.
Nardydama skersgatviais, užtinku ženklą jidiš kalba, prieškario krautuvės likutį, išpieštą virš tarpuvartės — retą žydų gyvenimo ir jidiš kalbos, klestėjusių šiame mieste, kai jame dar stovėjo puikioji Strašūno biblioteka, pėdsaką.
Vokiečiai ją išplėšė ir sunaikino, tūkstančiai vertingų knygų buvo išvežtos į popieriaus fabrikus.
Uploaded by
Kiemuose, anksčiau buvusiuose geto žaidimų aikštelėmis, robin kassner svorio netekimas, bendruomenės klubais ir žudynių vietomis, dabar plevėsuoja skalbiniai ir stovi aplūžę garažai. Ankstų m. Iš dviem eilėmis surikiuotų žmonių namo sargas atėmė raktus. Jie keliom parom buvo uždaryti į kalėjimą, o vėliau susodinti į sunkvežimius ir išvežti į mišką. Sunkvežimiuose likusios moterys ir vaikai girdėjo, kaip šaudomi jų vyrai ir tėvai, o paskui ir visi kiti buvo išlaipinti ir sustatyti laukti mirties prie lavonų pilnų duobių.
Šią istoriją papasakojęs vaikas grįžo iš Panerių gyvas — iš masinės kapavietės jį ištraukė vietinė moteris. Iš pradžių tokiais liudininkais niekas netikėjo — jų pasakojami dalykai buvo pernelyg baisūs net įsivaizduoti. Panašią istoriją papasakojo ir iš Strašūno Strashun gatvės m. Ji buvo sužeista į ranką, o paskui — į koją kulka, kuri prieš tai pervėrė jos motiną. Ja ir dar dviem per skerdynes išlikusiomis mergaitėmis pasirūpino netoli žudynių vietos gyvenančios kaimo moterys. Moteris šūkteli man iš balkono ir klausia, ar galėtų kuo nors padėti.
Kai atsakau, kad tik šiaip dairausi, ji linkteli ir pasako, kad čia dažnai pravažiuoja turistiniai autobusai. Į getą ji nešė žinutes, paruoštas per dvi bemieges naktis.
Kai sargybiniai patikrino dokumentus ir leido įeiti, jai pamojo pusamžis vyriškis ilga tiesia nosimi ir tamsiais, ties kakta retėjančiais plaukais.
Jos laukė Jankelis Movšovičius Yankl Mowszowicz [17], Vilniaus universiteto botanikos docentas: Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį — siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vos prasilenkdavome.
Million Dollar Matchmaker tv show full episode with Patti Stanger WEtv Season 2 with peter curti
Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje[18].
Movšovičius nusivedė Šimaitę į kambarį.
Document Information
Jame buvo prisigrūdę tiek žmonių, kad jai kilo klausimas, kaip jie miega. Jis paaiškino: įsitaisiusiems ant grindų lengviau, jie gali atsigulti. Kai kurie snaudė sėdėdami ant kėdžių ir sofų, du gulėjo išsitiesę ant stalo, o mažas berniukas — ant vienintelės kambaryje esančios spintelės. Einame su profesoriumi aplankyti kitų. Visur tas pats. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti, susituokę ir nevedę, išsilavinę ir beraščiai, tikintieji ir ateistai, pačios įvairiausios išvaizdos ir įsitikinimų žmonės — visi kartu.
Niekas nė minutei nelieka robin kassner svorio netekimas. Tokioje aplinkoje sunku kalbėtis taip, kaip norėtume. Profesorius Movšovičius nusiveda mus į ligoninę. Čia galime lengviau atsikvėpti.
Balti ligoninės chalatai ir tai, kad žmonės čia užimti darbu, veikia kaip robin kassner svorio netekimas. Po kelių minučių Godliauskaitė išeina susitikti su draugais Į ligoninę įveda kruviną senį.
Jis beveik prie mirties. Ji ašaroja ir paaiškina, kad daugiau nebegali viso to pakelti, nori tučtuojau eiti į Mažąjį getą, pamatyti draugus, perduoti žinutes ir grįžti namo.
Mažajame gete mes abi aplankome savo artimus draugus; ten taip pat ankšta, tokia pati grūstis[19]. Vilniuje ieškau kitų botaniko pėdsakų. Iš Kazio Borutos dukters Eglės sužinau, kad Movšovičius išgyveno karą, slėpdamasis viename netoli Vilniaus katedros stovinčiame name. Ji parodo man knygą su jo nuotrauka. Movšovičius dėvi akademiko mantiją, ant skustos galvos — kvadratinė kepuraitė.
m. - Unijapedija
Nuotrauka daryta Lodzėje, kur penktojo dešimtmečio pabaigoje jis tęsė savo akademinę karjerą. Po karo dauguma miesto lenkų buvo perkelti į buvusias rytines Prūsijos provincijas Šiaurės ir Vakarų Lenkijoje.
Stepono Batoro universitetas ir Lenkų fakultetas persikėlė į Torunę. Lietuvos valstybiniame archyve randu Vilniaus universiteto užvestą Movšovičiaus asmens bylą. Viduje yra dar viena nuotrauka, daryta prieš vokiečių okupaciją, trumpa autobiografija ir gyvenimo aprašymas.
Šis vyras, kurio CV išvardinta daugiau nei penkiasdešimt mokslinių straipsnių, baiminosi, kad gete neturės darbo. Šimaitė rašė Steinbergui: Neturintys darbo neturi ir teisės gyventi. Jis norėtų universitete gauti net prasčiausią darbą. Jam neramu dėl jo rankraščių likimo. Prašo mane surasti ką nors, kas galėtų juos paslėpti.
Nukreipimus čia:
Nori įsigyti nelegalius dokumentus ir nuodų, robin kassner svorio netekimas budeliai neturėtų galimybių su juo susidoroti [20]. Laiškuose Šimaitei Movšovičius gyvai aprašo geto gyvenimą, jo taisykles, nuostatus ir vadovus, taip pat pirtis, labdaros valgyklas, sporto aikšteles, mokyklas ir konservatoriją. Jis rašė apie geto teismus įkalintieji surengė net keletą žmogžudžių teismų ir mažiausiai kartą nuteisė kaltinamąjį mirties bausmekoncertus, spektaklius, parodas.
Jis pasakojo apie vakarus, į kuriuos mokslininkai susirinkdavo pasidalyti savo tekstais ir tyrinėjimų rezultatais, pasakojo, kaip noriai snargliuojantys geto vaikai mokosi nešildomose robin kassner svorio netekimas laikinose patalpose. Rašė apie literatūrinius debatus, šventes, geto laikraštį, dailidžių dirbtuves ir kitas amatų mokyklas, minėjo, kaip jie atšventė tai, kad iš geto bibliotekos šimtatūkstantąjį kartą paimta knyga.
Atsakymuose Šimaitė prieštaravo, sakydama neturinti laiko rašyti, kad svarbiau rasti laiko žmonėms, o ne negyviems tekstams. Šimaitė piktai atrašė esanti ne šventoji, o nusidėjėlė, neatkeršijusi už Levitskos mirtį jos kankintojams.
Bet Movšovičius visados buvo ramus, švelnus, nuginkluodavo atidumu ir susirūpinimu Šimaitės gerove. Kuo galiu tau padėti? Kaskart apsilankiusi gete, Šimaitė gaudavo laiškų; laikui bėgant, jų turinys darėsi vis įvairesnis.
Iš pradžių ji sunaikindavo juos: raštelius dėl maisto, pinigų, vaistų; laiškus, kuriuose ji prašoma surasti ir parduoti už geto ribų esančius daiktus; pageidavimus atgabenti medicinos knygų, knygų apie namų statybą ir krosnelių gamybą, apie šildymą ir elektrą.
Bet vis dėlto šios nuotraukos — pirmasis mano įrodymas, kad Elena Eimaitytė egzistuoja ir už tekstų ribų. Iki šiol jos pavardę sutikdavau tik Šimaitės tekstuose, todėl lentelė apstulbina ir primena, kad istorija, kurią seku, nėra tik mudviejų su Šimaite paslaptis.
Ji nenorėjo palikti ir muzikos knygų, natų, robin kassner svorio netekimas literatūros pageidavimų — tų knygų, kurias buvo pernelyg pavojinga laikyti namuose. Vėliau Šimaitė rado keletą gerų slaptaviečių įdomiausiems laiškams. Paskutinė tokia vieta buvo po Vilniaus universiteto bibliotekos laiptais. Ten ji paslėpė du šimtus trisdešimt laiškų: du šimtus iš geto ir trisdešimtį parašytų nuo likvidacijos besislapstančių žmonių. Šimaitė kartais valandas išsėdėdavo prie tuščio popieriaus lapo, kol pagaliau parašydavo keletą paguodos žodžių.
Atsakymuose ji rašė apie įsipareigojimą laikytis ištvermingai, dirbti, neprarasti vilties.