4os kartos camaro svorio metimas

Tik užėję į Viešpaties buveinę, mes ir patys sau ir Jam pasisakome keliaują - ne nežinion ir ne iš nežinios, bet iš Dievo ir j Dievų. Turbūt kad ne! Bet ne visi tokie buvo ir anais senais laikais. Azijos ekonominė krizė sukėlė kapitalo nutekėjimą. Vis dėlto ir neleidimas prie sakramentų, ir ekskomuni­ ka tų, kurie užkietėję pasiliks komunistais, yra tik negatyvi37 nes priemonės.

Argentina pabrėžia Mercosur kaip prioritetinę atsvarą JAV. Mar del Plata vyko Ketvirtasis Amerikų valsybių vadovų susirinkimas.

Parašyti atsiliepimą

Jį lydėjo didelis antiamerikietiškų protestų skaičius. Argentinoje veikia tarptautinė Baltųjų šalmų organizacija, kovojant prieš branduolinio ginklo platinimą, gamtos naikinimą. Buenos Airės yra Argentinos sostinė nuo pat valsybės susikūrimo, tačiau valdant prezidentui Raúl Alfonsín, buvo planuojama sostinę perkelti į Rio Negro provincijos centrą — Viedma.

Tačiau dėl hiperinfliacijos m. Geografija Vaizdas:ViñedoCafayate. Argentina turi vieną eksklavas: Martino Garsijos sala. Ji yra La Plata estuarijanetoli Paranos ir Urugvajaus upių santakos, Urugvajus teritoriniuose vandenyse, 3,5 km nuo Urugvajaus pakrantės, priešais nedidelį Martin Čiko miestą.

Argentina ir Urugvajus pasirašė teisinį susitarimą dėl šios salos ir nutraukė seną konfliktą. Ši sala užima 2 km² teritoriją, o joje gyvena apie gyventojų. Argentina reiškia pretenzijas į Antarktidos teritoriją — Argentinos Antarktida pastarosios pretenzijos ''de facto'' sustabdytos, tačiau nepanaikintos, remiantis Antarktidos sutartimi, kurią 4os kartos camaro svorio metimas ir kitos į Antarktidą pretenzijas reiškiančios šalys; Argentinos interesų sritis Antarktidoje dalinai sutampa su Čilės ir Jungtinė Karalystė pageidaujamais sektoriaiskurioje yra įkūrę nedidelę gyvenvietę.

Šalis skirstoma į 3 svarbiausias dalis: derlingas centrines lygumas ir svarbiausią žemės ūkio sritį — pampos, atšiaurią plokščiakalnių sritį pietuose — Patagonija su Ugnies Žemėbei vakariniu šalies pakraščiu, Čilės pasieniu besidriekiančią Andai juostą.

Netoli Mendosa miesto yra aukščiausia Pietų Amerikos vieta — Akonkagva m. 4os kartos camaro svorio metimas į pietus ir vakarus nuo Buenos Airės drėgnosios pampos yra vienos iš derlingiausių pasaulyje. La Pampos provincija ir San Luiso provincija provincijų lygumos yra daug sausesnės. Gran Čiakas sritis šalies šiaurėje taip pat sausringa. Vaizdas:Erythrina crista-galli2.

Pastarosios dvi upės prieš įtekėdamos į Atlanto vandenynas, sudaro milžinišką La Plata estuarija estuariją. Tarp šių dviejų upių įsiterpusi žemė vadinama Argentinos tarpupis Mesopotamijaį kurią įeina Entre Rioso provincija, Misioneso provincija ir Korienteso provincija provincijos. Argentinoje klimatas einant iš šiaurės į pietus keičiasi nuo tropinio iki subantarktinio. Didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė yra šalies šiaurės rytuose.

Argentinos nacionalinis gyvūnas — paukštis krosniniai ''Furnarius''. Nacionalinė gėlė — Argentininė raudūnė. JPG]] Argentina daugiausia naudos turi iš gamtinių resursų, gerai išsilavinusios visuomenės, į eksportą orientuoto žemės ūkio bei įvairialypės pramonės.

Šalyje istoriškai susiformavo plati vidurinioji klasė, kas yra nebūdinga daugeliui Lotynų Amerika šalių. Visgi per pastarąjį dešimtmetį šalis turėjo nemažai problemų dėl infliacija, užsienio skolų, kapitalo nutekėjimo ir biudžeto deficito. Nuo m. Argentinai pradėjo kauptis užsienio skolos, pradėjo kamuoti didelė infliacija. Argentinos pesas buvo susietas su JAV doleris ir buvo apribotas piniginės bazės augimas.

Vyriausybė pradėjo prekybos liberalizaciją, dereguliaciją ir privatizacija. Infliacijos rodiklis krito ir Bendrasis vidaus produktas pradėjo augti, tačiau pernelyg skubotos pertvarkos ir reformų klaidos privedė iki ekonominės krizės m. Ekonominė padėtis ypač pablogėjo m. Vyriausybės siekiai panaikinti deficitą, stabilizuoti bankų sistemą ir atgaivinti ekonomikos augimą pasirodė neįgyvendinami ir susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis. Fiksuoto Argentinos peso palaikymo kurso su JAV doleriu buvo atsisakyta m.

Rezultatas buvo toks, kad realusis BVP m. Nepaisant to, Argentina yra labiausiai išsivysčiusi Lotynų Amerikos šalis. Plačiai išvystyta telekomunikacijų sistema, sparčiai diegiamas internetas. Pastebimas ryškus ekonominkos augimas: m. Gyventojai Skirtingai nuo daugumos Pietų Amerikos valstybių bet panašiai kaip ir Urugvajusdauguma Argentinos gyventojų yra europiečių palikuonys.

Gyventojų daugumą sudaro ispanai kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę italai ir ispanai. Vietiniai indėnai, kurių yra ~0,5 mln. Tai Korienteso provincijoje gyvenantys gvaraniai, šalies šiaurės vakaruose gyvenantys kečujai, taip pat yra mapučiai, mokovi ir kt. Patagonijos Čiubuto provincija gyvena daug valai tauta kilmės gyventojų, kurie išlaiko Velso kultūrą.

Užima 2 km² plotą. Istorija Vaizdas:Toortse Rio de la Plata. Pirmasis europietis pasiekęs Argentinos krantus buvo ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís xVI amžiaus 2-as dešimtmetis metais. Po intensyvios kolonizacijos, xVI amžiaus 8-as dešimtmetis metais iškilo Buenos Airės miestas. Buenos Airių gyventojai, sužinoję apie Ispanija karaliaus Ferdinandas VII nuvertimą ir prancūzų įsigalėjimą Ispanijos soste, suformavo Pirmoji Chunta ir nuvertė vicekaralių.

Argentinoje gyvena nedidelė lietuviai bendruomenė daugiausia Aveljaneda. Paskutinį dešimtmetį į Argentiną atvyksta vis daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių neretai nelegaliai : Peru, Paragvajus, Čilės, Bolivija.

XX amžiaus XX amžiaus as dešimtmetis imigracija iš kitų Lotynų Amerika šalių siekė nuo 2 iki 4 žmonių. Pagal m. Argentinoje gyvena pagrinde Buenos Airėse nedidelis imigrantų iš Azija skaičius. Didžiosios Buenos Airės, kuri yra viena didžiausių pasaulyje miestų konglomeracijų.

Kartu su metropolinėmis teritorijomis antras ir trečias pagal dydį Argentinos miestai, Kordoba Argentina ir Rosarijas, turi atitinkamai 1,3 ir 1,1 mln. Didžiųjų miestų apylinkėse sparčiai pradėjo augti lūšnynai ''villa miseria''apgyvendinti skurdžių žemutinės klasės atstovų, atvykėlių iš periferijos, taip pat imigrantų iš kaimyninių šalių. Dauguma Argentinos miestų turi ryškių europietiškų bruožų, kadangi juose didelę įtaką turėjo imigrantai iš Europos.

Daug miestų pastatyta taip, kaip Ispanija — apie centrinę aikštę ''plaza''. Katedra ir svarbiausi valdžios pastatai pastatyti priešais aikštę. Miestų planavimo sistema vadinama ''damero'' šachmatinėkadangi miestus sudaro kvadratinės formos kvartalai. Tačiau kai kurie vėlesnės statybos miestai pvz. Tačiau Korienteso provincija valstybinės kalbos statusą turi ir gvaranių kalba.

Kai kurie imigrantai ir vietiniai gyventojai indėnai svorio metimas el cajon ca išlaikę savo kalbas. Dauguma Patagonija gyvenančių išeivių iš Velsas kalba velsietiškai. Vokiečių kalba galima sutikti Patagonijoje, Kordobos provincija, Buenos Airėse.

Šalies sostinėje dažnai galima išgirsti kalbant anglų kalba, italų kalba, prancūzų kalba, rusų kalba, Rytų Azijos kalbomis. Argentinoje yra didžiausias pasaulyje ispanakalbių, vartojančių ''voseo'' ''vos'' naudojama vietoje ''tú'', yra ir kitų neįprastų veiksmažodžių jungimų skaičius. Plačiai vartojamas La Platos dialektas ypač aplink La Platą. Fonetinės studijos parodė, kad Buenos Airių gyventojų kalba artima italų kalbos Neapolio dialektui, kadangi čia ypač jaučiama italų kalbos įtakos.

Dėl imigracijos sostinėje išplito lunfardo slengas. Religija Vaizdas:Catedral de Córdoba, Argentina. Katalikybę taip pat pabrėžia šalies konstitucija. Nuo XX a. Yra nedidelė islamas bendruomenė.

JPG Vaizdas:Mar-del-plata. Buenos Airės yra neginčijamai europietiškiausias Pietų Amerikos miestas ir daugelio vertinamas kaip kultūrinė žemyno sostinė. Miestas kultūriškai papildomas imigrantų iš Europos. Argentina turi turtingą, pasaulyje išgarsėjusios literatūros istoriją, tarp jų vieną iš geriausiai kritikų vertinamų XX a. Antra vertus, šie filmai populiarumu negalėjo varžytis su Holivudas. Nepaisant to, Argentinos filmai pripažįstami tarptautiniuose kino festivaliuose pvz.

Mar del Plata miestas taip pat organizuoja kino festivalius. Argentinos maistas buvo paveiktas ispanų, italų, vokiečių, prancūzų ir kitų Europos šalių virtuvių. Argentina turi didelę pagrindinių maisto produktų isp.

Mes turime pažinti svar­ biausius žmonių sugyvenimo ir bendradarbiavimo dėsnius, turime pažinti šių dienų visuomenės santvarką ir savos tau­ tos reikalus.

Jeigu mes gimnazijose mokomės literatūros, kal­ bų ir matematikos, jeigu visa tai priklauso prie bendro išsila­ vinimo, tad ar bus visapusiškai išsilavinęs tas moksleivis, ku­ ris žinos visų poetų gimimo ir mirties metus, visus lotynų kalbos netaisyklingus veiksmažodžius, visas geometrijos ir al­ gebros formules, bet nežinos visuomeninio gyvenimo san­ tvarkos dėsnių. Juk jūs turite visuomenės mokslą, už kurį ne vienas dar ir dvejetu­ ką sugriebiate".

Taip, turime! Turime per porą metų po dvi valandas savaitėje. Bet juk visuomenės gyvenimas šiandien yra toks platus ir turiningas, jog to dalyko pamokos moks­ leivių tinkamai šia kryptimi nepralavina. O mums svarbiau turėti kritiškų pažiūrų apie visuomenę, negu žinoti integra­ lus ir koordinates. Taigi mes šitoje srityje turime lavintis pa­ tys, padedami vyresniųjų ir už mus daugiau žinančių. Šitas darbas yra ne politinis, bet kaip labai greitai numesti svorį. O kultūrinėje srityje mes turime būti plačiausiai išsilavinę.

Be to, ne visi iš gimnazijos pakliūva į universitetą. Žymi dalis stoja tiesiog prie darbo - ir mokslas baigtas. Jei tad gim­ nazijoje jie nebus visuomeniškai-kultūriškai išsilavinę, kur jie to išsilavinimo gaus vėliau? Tada reikia jau dirbti, reikia pa­ 7 rodyti savo nusimanymą, o ne lavintis. Ne laikas lakinti šu­ nis, kai šautuvai jau ant pečių. Šitiems žmonėms, kurie ne­ mano, ar negali stoti į universitetą, būtina yra su visuomeniš­ kais klausimais gerai susipažinti jau gimnazijoje.

Kitaip jie bus traukomi visokių gaivalų ir nueis tarnauti svetimiems die­ vams, kurie yra priešingi taip tikrajam Dievui, taip tikrajai Tėvynei.

Moksleivis gyvena visuomenėje, taigi jis turi ją pažinti. Todėl negalima užmesti visuomeniško lavinimosi, nors kai kas ir vadintų mus tam darbui dar nepribrendusius. Mes esa­ me pribrendę visokiam lavinimuisi. Taigi ne darbini Tam tiks­ lui reikia skaityti visuomeniškai kultūriško turinio knygų pvz. Kettelerio; apie jį lietuviškai yra knygelė Klaudijaus Peyroux, vertė A. Pescho, vertė J.

K-lis, kaina 1 lt. Vyresnieji pa­ dės šitame darbe taip savo raštais, taip patarimais. Minėtus dalykus gvildenti geriausia bendromis jėgomis, nes tada atsi­ randa daugiau nuomonių ir lengviau galima išvengti klai­ dų. Tad į darbą! Mes turime būti visuomeniški žmonės. T oleran cija ir neutralum as Mums liepiama būti tolerantingiems. Taigi turime žinoti, kas yra ta tolerancija ir kokia turi ji būti. Tolerancija papras­ tai žmonės vadina svetimos nuomonės gerbimą. Sutikime su tuo.

Bet kuo būdu turėtų tas gerbimas pasireikšti? Gerbimas nėra tylėjimas. Gerbimas turi būti veiksmas. Gerbimas turi bū­ ti kova su negerbimu. O negerbimas paaiški tuomet, kai ne­ 8 mokama skirti priešo asmens nuo jo idėjų ir, užuot puolus priešo idėjas, puolama patį asmenį. Tai yra negerbimas ir ne­ tolerancija. Kas to išvengia, kas moka garbingais ginklais ko­ voti su idėjomis neliesdamas asmenų, tas yra tolerantingas. Daugiau iš jo reikalauti negalima.

Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Nei Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reikia pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reikia pasipriešinti idėjoms, ne­ sutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reikia daryti atskirai nuo konkrečių asmenų.

Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima ko­ voti su jo pažiūromis - ir net reikia kovoti, jeigu jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kur yra tolerancijos esmė. Gerbti as­ menis, kovoti su priešingomis idėjomis! Kur galima geriausiai tolerancijos išmokti? Aišku, ten, kur yra žmonių susibūrimai, kur yra įvairių pažiūrų ir nuomo­ nių. Taigi kuopelės yra geriausia tolerantingumo mokykla.

Juk kiekvienoje kuopelėje, tegul ji būtų ir vieningiausio nusista­ tymo, vis atsiras žmonių, kurių nuomonės, jeigu jau 4os kartos camaro svorio metimas ir nepriešingos kuopelės principams, tai vis dėlto eis prieš dau­ gumos pažiūras.

Šias skirtingas nuomones reikės mokėti kri­ tiškai įvertinti, reikės mokėti pagerbti ir kartais reikės su jo­ mis net kovoti.

Kas dirbo kuopelėse, tas žino, kad taip vi­ suomet esti. Ir šitokiuose atvejuose kaip tik daugiausia išmokstama tolerancijos, išmokstama sugyventi ir dirbti su kitokių nusistatymų žmonėmis. Tai yra kelias į taikingą su­ gyvenimą ir su tais žmonėmis, kuriuos skiria didelės religi­ nės ir socialinės pažiūros. Šituo atžvilgiu kuopelės yra be ga­ lo mesti svorį su lipedema ir reikalingos.

Kas mokosi per visą gimnazijos laiką vienas, kas nedir­ bo bendro darbo su kitais žmonėmis, tas, aišku, nemokės įvertinti kitų nusistatymų, nemokės su kitais sugyventi ir kitų pagerbti. Čia turime galvoje bendrą darbą už klasės sienų, nes klasėje per pamokas mokiniai, nors ir bendrai dirba, sa­ vo pažiūroms pareikšti neturi vietos. Jie sako ir daro tik tą, ką liepia mokytojas ir vadovėlis. Tai naujų laikų išradimas, kuriuo norima žmones atpratinti įdomautis visais svarbes­ niais pasaulėžiūros ir visuomenės gyvenimo klausimais.

Tąjį neutralumą skelbia: a organizacijos, duodančios laisvę pasau­ lėžiūros dalykuose, b laikraščiai - labai pigūs - kurie leidžia­ mi tik tam, kad nukonkuruotų pasaulėžiūrinius, ir kurie moksleivių neturėtų būti nė į rankas imami, c žmonės, ku­ rie patys anaiptol nėra neutralūs, bet kurie tuos neutraliuo­ sius moka panaudoti savo tikslams.

Visi šitie skelbėjai nėra neutralūs. Tai turėtų kiekvienas gerai įsidėmėti. Bet kas galop yra tas neutralumas? Neutralumas yra abe­ jingumas. Neutralumas yra jaunuolio mirtis. Neutralumas yra ankstyva senatvė. Tai yra lepšis, drimbąs ten, kur gar­ džiau kvepia ir gražiau skamba. Neutralumas yra neatviru­ mo ir nenuoširdumo padaras.

Jo nekenčia net tie, kurie jį skelbia. Štai mūsų rūpesčiai dabartiniu metu. Kadangi knygoje yra svarstomi katalikiškosios akcijos dalykai modemiško gyvenimo švieso­ je, todėl šia proga pravartu bus mesti vieną kitą mintį.

Katalikų akcija arba pasaulininkų apaštalavimas yra gra­ žiausias paskutinių laikų Bažnyčios gyvenimo vaisius. Bet kad šis darbas turėtų pasisekimo, reikia jam tam tikrų sąly­ gų. Krikščionybės turinys yra dieviškas. Bet jo aiškinimas ir platinimas pavestas žmonėms, kurie keičiasi kartu su laiku, kurių valioje yra pasirinkti Evangelijos skelbimui vienokios ar kitokios priemonės.

Nuo jų pareis, ar Dieviškasis Moks­ las greit ras kelią į žmonių širdis, ar dar ilgai turės belstis į nerangumo atstumtųjų sielų duris. Emilis Fiedleris minėtoje knygoje primygtinai pabrėžia, kad modemiškam žmogui pa­ traukti reikia imtis pačių modemiškųjų priemonių. Ir visai teisingai. Juk jau, rodos, nereikia aiškinti, kad X amžiaus me­ todai netinka mūsų žmogui. Nereikia bijoti sveiko moderniz­ mo. Nereikia būti aklam tradicijų garbintojui. Užsispyręs priešinimasis naujų kelių skynėjams anaiptol nėra atsargu­ mas, tik 4os kartos camaro svorio metimas tinginystė, paprastas nenoras išsijudinti iš Šilto savo guolio.

Tai nesugebėjimas išsiveržti iš siaurų savo asmens ar savo tėvynės interesų ratelio ir pažvelgti į visu­ mos plotį bei aukštį. Katalikiškoji akcija turi būti tiek lanks­ 11 ti, kad į kiekvieną žmogų galėtų kalbėti jo kalba, šiandien pasisekimo gali turėti tik šv. Pauliaus metodai ir sekėjai. Sakoma, jaunieji pradėjo nesuprasti senųjų kalbos. O todėl, kad jų kalba nėra laiko kalba. Žodis nėra tik garsų rin­ kinys.

Žodis yra ženklas. Žodis yra simbolis. Tad jei kalboje yra seni ženklai, seni simboliai, kurie jaunųjų sielai nieko ne­ sako, kuriuo būdu jaunieji supras tąją kalbą?

Reikia kalbėti laiko kalba ir laiko ženklais bei simboliais, tais simboliais, ku­ rie dabar visus domina ir žavi. Turinys yra amžinos, dieviš­ kos nesikeičiančios tiesos. Bet juk kiekvienas amžius atspin­ di naujų Dievo, to pačio Amžinojo Dievo, paveikslą. Kam tad jis temdinti senuoju? Tėvas Muckermannas SJ pasakoja, kad kartą per pamokslą jis išsitaręs apie futbolą.

Kitą sykį baž­ nyčia buvusi pilna jaunikaičių, mat jie girdėję, kad tėvelis aną kartą kalbėjęs apie futbolą. Kalbėkim laiko kalba ir pasise­ kimas bus užtikrintas. Mes turime geriausios vertės brangenybių, tik nemoka­ me ar nenorime jų parodyti. Mes atsisakome - neva dėl kuk­ lumo - dažnai nuo visokios reklamos, tuo tarpu pigios rū­ šies idėjos turi karščiausių platintojų.

Moderniškas žmogus taip yra apkrautas visokiais siūlymais, taip jam iš visų pu­ sių šaukiama, jog silpno mūsų balso jis tikrai neišgirs ir pil­ ko mūsų apdaro tikrai nematys. Mes turime žengti, mes tu­ rime rodytis, mes turime nušviesti savo tiesą visomis švie­ somis ir atkreipti į mus modemiškojo žmogaus akį. Žinoma, akiplėšiškumas ir įkyrumas turi būti mums svetimas. Bet mes jau per daug esame kuklūs! Fiedleris minėtoje knygoje p.

Apaštalavimas turi nežinoti nei laiko, nei erdvės. Jis, kaip ir jo Autorius, turi gyventi visur ir visada. Šaltos ir skurdžios bažnyčios, švilpiantys vargonai ir gergždžiąs vargoninko balsas nepa­ trauks žmonių iš kino į pamaldas. Modemiškas žmogus la­ bai reikalingas pamokslų ir paraginimų. Bet reikia mokėti jį patraukti, kad jis ateitų jų paklausyti.

Šiandien, kada į kiekvienos profesijos darbą žiūrima tik kaip į pragyvenimo šaltinį, ir apaštalavimas norima tokiu šal­ 4os kartos camaro svorio metimas paversti.

Mes turime parodyti, kad Ka­ talikiškoji akcija eina žmonių išganyti, kad josios nariai ne­ ima už šitą darbą nė cento, o patys dar prideda Šelpdami pavargusius. Kol žmonės apaštalavimą laikys amatu, o ne dieviška pasiuntinybe, tol mūsų pastangos nebus proporcingos vaisiams. Tam tikslui reikia iškelti aikštėn patys svarbieji krikščiony­ bės principai, reikia nušviesti josios grožis ir kultūrinė josios galybė; reikia padaryti, kad žmonės pamatytų, jog mūsų pu­ sėje yra tiesa ir mes stovime Išganymo kelyje.

Šitam darbui reikia panaudoti visos moderniškos priemonės; spauda: orga­ nizuoti ištisų serijų leidimas religijos klausimais, kaip, pavyz­ džiui, Vokietijoje daro Bonifatiusdruckerei; radijas: sudaryti religinius pusvalandžius ir bendrai j programą įdėti daugiau krikščioniško elemento; kinas: didžiųjų krikščionybės epochų filmai, kankinių pergalės ir gyvenimas; gramafonas: religinės giesmės ir muzikos dalykėliai; technika: apšviesti gražiau bažnyčias, jas apšildyti, skelbti pamaldas, transliuoti pamoks­ lus ir t.

Štai Katalikų akcijos pasisekimo paslaptis: prie modemiš­ kojo žmogaus eiti tik su modemiškomis priemonėmis. Kiek­ vienas amžius Dievą garbina savo kalba ir savo būdu. Jau seniai yra jaučiama, kad katalikiškasis mūsų krašto gy­ venimas nėra toks, koks jis turėtų ir net galėtų būti. Sustin­ gimas, nesidomėjimas, abejingumas, atsakingumo stoka yra pagrindinės jo žymės. Dėl to beveik prieš metus 4os kartos camaro svorio metimas būre­ lis katalikų inteligentų, prof. Stasio Šalkauskio iniciatyva, su­ sirinkęs svarstė, kokiu būdu būtų galima pataisyti šitą gyve­ nimą, įnešti į jį daugiau gyvybės ir šilumos.

Projekto paskelbimas sukėlė susidomėjimą, ir štai jau gyvosios dva­ sios klausimu skaitėme net keletą straipsnių ir, atrodo, jų skaitysime dar ne vieną. Kitų pavyzdžio paskatintas, šio straipsnelio autorius taip pat ryžtasi įsijungti į gyvosios dva­ sios nagrinėtojų eilę.

Vis dėlto jis tai daro sunkia širdimi, nes jam atrodo, kad gyvosios dvasios sąjūdis, dar gerai negimęs, jau pradeda eiti netikru keliu. Gyvosios dvasios idėja auto­ riaus sąmonėje 4os kartos camaro svorio metimas metus laiko buvo, atrodo, aiški. Bet kai jis pradėjo skaityti eilę straipsnių šiuo klausimu, minėtoji idė­ ja pradėjo niauktis. Savo pastabomis autorius kaip tik ir no­ rėtų iškelti jo turėtą pirmykščią idėją, tik iškelti plačiau jos nenagrinėdamas, nes kiekviena analizė žudo gyvą daiktą.

Be to, autorius norėtų pastebėti, kodėl jis dabartinį gyvosios dva­ sios kelią laiko netikru. M ū sų n epasisekim ų p riežastys šio straipsnio autoriui yra žinoma pora stambių, labai kil­ nių ir gražių sąjūdžių, kurie baigėsi programos deginti riebalus maroc. Kol programa buvo diskutuojama, tol sąjūdis buvo gyvas.

Kai tik programos punktai buvo priimti, suprasti ir formu­ luoti visus patenkinančiu būdu, sąjūdis sustojo ir mirė. Yra pagrindo bijoti, kad taip neatsitiktų ir su gyvosios dvasios sąjūdžiu.

Kokios tad priežastys žudo mūsų sąjūdžius? Pagrindinė priežastis yra ta, kad mes bandome kurti sąjūdžius nesąjūdiniu būdu. Štai keletas smulkesnių Šios priežasties at­ žvilgių. Visų pirma mes per daug kalbame apie sąjūdį, o per maža judame. Sąjūdis nėra organizacija, bendrovė ar sąjun­ ga. Sąjūdis yra naujas gyvenimas. Todėl šitą naują gyvenimą reikia tučtuojau gyventi iš pat pradžios, o ilgai apie jį nekal­ bėti nuolatiniuose posėdžiuose.

Ilgos kalbos ir diskusijos apie gyvą daiktą, apie rusenančią ugnį ne tik josios negaivina, bet ją dar gesina. Reikia, žinoma, kalbėti; žodis yra galinga dva­ sios priemonė. Bet šitas žodis turi būti ne apie sąjūdį, bet ši­ tas žodis jau turi būti pats sąjūdis. Kai Kristus pradėjo savo misiją, jis nekalbėjo apie savo mokslą, bet jis iŠ pirmos die­ nos šitą mokslą pradėjo skelbti.

Kristaus darbas yra amži­ nas kiekvieno sąjūdžio pirmavaizdis.

Toliau, mes pradedame sąjūdžius nuo žmonių, bet ne nuo idėjos. Mes surenkame būrelį žmonių, pasakome reikalą, kam juos susišaukėme ir pradedame aiškintis: pradedame ieškoti idėjos, ją formuluoti, analizuoti jos esmę. Iš šitokio darbo sąjūdis gimti negali.

Istorijoje visi sąjūdžiai gimė kaip tik atvirkščių būdu: sąjūdžių pradininkai turėjo aiškią idėją, ją paskelbė, ir jau pati idėja jiems pritraukė būrius šalinin­ kų. Taip pradėjo savo sąjūdį šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ig­ nacas Loyola, šv. Vincentas Paulietis ir kiti. Kiekvieno vai­ singo sąjūdžio centre stovi asmuo, turįs idėją, ja gyvenąs, dėl jos viską aukojąs ir ją pasirenkąs savo gyvenimo tikslu. Nie­ kas nesukūrė sąjūdžio posėdžių metu ieškodamas idėjos ir niekas šitos idėjos nerealizavo atliekamu nuo kitų darbų lai­ 15 ku.

Sąjūdis yra gyvenimas. Jis todėl reikalauja viso laiko ir viso žmogaus, o ne trupinių nuo profesinio stalo. Dar toliau, mūsų sąjūdžiai pasidaro kompromisiniai ir dėl to negyvai gimę.

Tai yra anksčiau minėto metodo pasėka. Su­ rinkdami pirmiausia žmones ir jiems pasiūlydami tam tikrą mintį diskusijoms, mes tuo pačiu savo idėją atiduodame kiekvieno sprendimui ir supratimui. Perėjusi per keliolikos žmonių protus, šitoji idėja jau pasidaro nebe ta, kokia pra­ džioje buvo. Kiekvienas ją supranta savotiškai ir manosi tu­ rįs teisės reikalauti, kad ir kiti ją taip suprastų. Tokia idėja pagrįstas sąjūdis taip pat miršta dar prieš gimdamas. Kompromiso keliu ir diskusijų bei aiškinimusi metodu sukurtas dalykas gali būti labai nau­ dingas.

Bet jis niekados nebus sąjūdis. Sąjūdis gema tik ta­ da, kai idėja yra žmonių priimama visu savo skaidrumu, be jokių aptyrinimų, be jokių kompromisų; kai šitoji pirmykštė gyva idėja uždega širdį. Tuo tarpu Širdį uždegti diskusijos niekados nepajėgia. Jos gali įkaitinti tik veidus. Visi Šitie nesąjūdiniai būdai jau pradeda kiek reikštis ir gyvosios dvasios dar negimusiame sąjūdyje. Visų pirma mes per ilgai apie šitą sąjūdį kalbame ir per maža konkrečiai da­ rome.

Gyvosios dvasios sąjūdžio klausimu jau yra parašyta aštuonetas straipsnių. Visuose juose dar tik ieškoma gyvo­ sios dvasios esmės: ir kiekvienas autorius ją supranta savo­ tiškai. Galimas daiktas, kad kiekvienas jų turi tiesos. Bet tai reiškia, kad nė vienas neturi gyvosios dvasios vienodos idėr jos. Gyvoji dvasia, užuot virtusi gyvenimu, pamažu virsta te­ orinių studijų objektu.

Reikia bijotis, kad šitomis teorinėmis studijomis ji ir nepasibaigtų. Galimas daiktas, kad visos pa­ reikštos nuomonės bus galima suderinti ir rasti visiems pri­ imtiną formulę. Bet tai bus formulė, ne idėja, už kurią būtų galima ryžtis aukotis net ligi mirties. Kad iš tikro gyvosios dvasios sąjūdis minėtuose straips­ niuose neaiškėja, rodo ir tas faktas, kad pats sąjūdžio ir jo už­ davinių supratimas yra labai skirtingas.

Paskelbdamas savo projektą, prof. Maždaug ta pačia linkme eina ir kun. Tuo tarpu vysk. Bet iš jo neišmetami nė tie, 4os kartos camaro svorio metimas nėra katalikai Gyvo­ sios dvasios sąjūdyje turėtų dirbti pirmiausiai ir labiausiai kunigai, taip pat katalikai pasauliškiai Šviesuoliai ir liaudies žmonės, ir pageidaujami yra visi kitokie idealistai"4.

Ste­ ponavičius atkreipia dėmesį į kitą sąjūdžio pusę. Kalbėdamas apie gyvosios dvasios sąjūdžio laikraštį, kuris reikštų šito są­ jūdžio idėją, kun. Vadinasi, mes dar ne­ susitariame dėl minėto sąjūdžio turinio, dėl jo apimties, dėl jo pobūdžio.

Ar jis bus katalikų sąjūdis ar idealistų apskritai? Ar šiame sąjūdyje dalyvaujantieji jausis 4os kartos camaro svorio metimas dvasios ieš­ kotojai ar josios turėtojai? Ar šis sąjūdis išsisems pilnutine krikščionybe, ar atsidės specialiai mąstymui ir marinimuisi? Galimas daiktas, kad šituos klausimus mums pasiseks išsiaiš­ kinti ir visiems susitarti.

Raštai. T. Religinė ir politinė publicistika; Papildymai [13] - anekdotaijums.lt

Mes padarysime kompromisų. Bet ar iš jų kils sąjūdis? Gyvosios dvasios sąjūdis mums yra būtinai reikalingas. Bet jo kūrimą reikia kreipti kiek kitokiu keliu. G yvosios d v asios idėja Po šių kritinių pastabų dėl gyvosios dvasios sąjūdžio me­ todo autorius nori duoti keletą pozityvių minčių gyvosios dvasios idėjai nusviesti. Jos bus visiškai trumpos. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus 17 Gyvosios dvasios idėja, autoriaus supratimu, gali būti iš­ reikšta posakiu: krikščioniškasis entuziazmas.

Gyvosios dvasios sąjūdis yra religinių entuziastų ir religinių idealistų sąjūdis. Jo šūkis: parodyti realiai, kas yra krikščionybė žmogui ir gyvenimui. Gyvosios dvasios linkmė gražiai yra formuluota jau m. Nes vienas yra tikrojo gyvenimo principas ir ja­ me visa kas glūdi savo esmės pradžia. Jis veda mus į nenuils­ tamą kovą ir kartu teikia amžinosios rimties vainiką" p.

Šitie žodžiai yra visiškai aiškūs. Ar negali jie eiti gyvosios dvasios sąjūdžiui, kaip jo darbo molto? Reikia tik juos pradė­ ti vykdyti. Bet vykdymas jau reiškiasi ne žurnalo skiltyse. Socialinio klausimo iki devyniolikto šimtmečio vidurio beveik nebuvo. Marxas pirmutinis šį klausimą pa­ statė visu platumu, paliesdamas ne tik darbininkų, bet ir vi­ są gyvenimą, pažymėdamas, jog tas gyvenimas turi visų pir­ ma ekonominę pusę.

Sutvirtėjusi kapitalistinė gamyba gyve­ nimą padarė sunkiai įmanomą. Ir kaip pasekmė iškilo darbininkų, amatininkų, žemės, moterų ir kiti klausimai.

ZL1 Camaro vs Corvette C7 - drag racing

Eko­ nominis pasidalijimas į turtinguosius ir biednuosius turėjo ne tik ekonominę pusę, bet taip pat moralinę ir dorinę, nes su darbininkų skurdu ėjo ir jų išstūmimas, ir nuo jų atsiriboji­ mas - pažeminimas, ko ankstyvesniais laikais nebuvo. Žmo­ gaus vertingumas siejamas su turtingumu.

Darbininkai reika­ lavo ir reikalauja geresnio pragyvenimo ir žmogaus pripaži­ nimo. Iškilo kova ir už žmogaus įvertinimą. Be to, iškilo ir kultūrinė pusė: noras įsijungti masėms į kultūrinį gyvenimą.

Svarbiausi užtat yra ir reikalavimai: ekonominiame gy­ venime suteikti žymiausią rolę darbui, o ne kapitalui; laiduo­ ti visiems mokslo prieinamumą, kultūrines vertybes iškelti viešumon ir padaryti jas visiems prieinamas.

Pavyzdžiui, rei­ kalaujama meną ištraukti iš salonų, galerijų. Seniau taip ir buvo, kad, pavyzdžiui, paveikslai buvo piešiami aikštėms, bažnyčioms, namams.

Reikalaujama, kad Bažnyčia eitų į liau­ dį, nes ateities visuomenė bus darbininkiška. Kapitalizmo esminiai faktoriai: pelnas, kapitalas, darbinin­ kas.

Pelno principas sudaro pajaminį ūkį: dirbama neatsižvel­ 19 giant j tai, kiek reikalinga išlaidoms apmokėti, bet tiesiog dėl pačių pajamų. Kapitalas tuo būdu susitelkia j nedidelę sau­ jelę žmonių ir jo cirkuliacija sulėtėja. Mūsų krašte toks kapitalo susikoncentravimo į vienas ran­ kas klausimas nėra aktualus: milijonierių neturim. Bet kitur kapitalas ėmė valdyti visuomenę.

Nuo saujelės žmonių pri­ klauso krašto likimas.

Valstybė darosi kapitalo įrankiu. Ka­ pitalizmas privertė daugelį palikti kaimą ir veržtis į mies­ tus. Susidarė klajoklių padėtis.

Atsiradusi mašina pakeitė žmogų, ir visi suplaukusieji iš kaimų liko išmesti į gatvę. Iš­ kilo nedarbo problema. Naujųjų laikų individualizmas socia­ linį klausimą pasuko į moralinę pusę.

Bet naujieji laikai per daug žmogų nuo visuomenės atskyrė suteikdami laisvę, bet neduodami tai laisvei apsaugoti priemonių.

Vietoj laisvės - vergija. Žmogus pradėtas nie­ kinti kultūriniu atžvilgiu. Atsirado liberalizmas, skelbiantis, jog atskiros gyvenimo sritys tarpusaviai nepriklausomos, kai iš tikrųjų gyvenimas yra organiškai susipynęs.

1. Gali didelis tsh sukelti svorio
2. Молодой программист приходил когда-то в «Нуматек», тогда он только что окончил колледж и искал работу, но Нуматака ему отказал.
6. Разные лаборатории приводят разные цифры.
8.  - Она безуспешно старалась говорить спокойно.

Socialinio klausimo sprendimas yra nevienokis. Komuniz­ mas, atsiradęs kaip kapitalizmo priešginybė, neigia privatinę nuosavybę, stengdamasis gyvenimą normuoti neprivatiniu in­ teresu ir paskirą žmogų lenkdamas visuomenei. Objektyviai komunizmas socialinio klausimo išspręsti negali. Socialinio klausimo sprendimas yra noras geresnio pragyvenimo sau pa­ čiam. Gi užsidegimas idėja truks tik neilgai.

Socialinio klau­ simo tinkamam išsprendime glūdi žmogaus vertingumas. Ko­ munizmas tepripažįsta tik darbo klasės žmogų. Kitas siūlomas socialinio klausimo sprendimas yra fašis­ tinis. Fašizmas pripažįsta privatinę nuosavybę, bet fašizmas taip pat pavergia asmenį, organizuodamas gyvenimą korpo­ racijų forma. Ryšku yra tai, kad socialinį klausimą spren­ džiant nei komunistu, nei fašistu negalima būti, bet kaip tin­ kamai jį iŠ tikrųjų išspręsti - sunku pasakyti.

Bažnyčia socialinę doktriną turi ir neturi. Pirmaisiais krikš­ čionybės amžiais neturtas vertingesnis už turtą - išdalintojas kilninamas; žemiškos gėrybės yra visų - privatinė nuosavy- 20 bė yra pačių žmonių padaras. Savo turto turėjimas yra tik ad­ ministravimas. Bažnyčios tėvai teigė, kad perteklius turi būti atiduotas visuomenei. Privatinė nuosavybė Bažnyčios gina­ ma, bet nuosavybė turi du principu: individualini ir visuome­ ninį.

Kiek kokiam daiktui pasigaminti žmogus triūso pade­ da, - tiek tas daiktas yra jo, bet pats naudojimosi principas yra visuomeninis. Darbas yra žmogaus pareiga, bet jis turi kilninti žmogų, o ne slopinti.

Bažnyčia pasisako už šeimyni­ nį atlyginimą. Ji pasisako už profesinių organizacijų atstaty­ mą ir asmens pirmenybę - išaukštinimą. Deja, tik, girdi, per menkas Bažnyčios doktrinos paisymas. Praktiškai siūlo per­ teklių grąžinti visuomenei ir pertvarkyti dvasininkų atlygini­ mo ir pragyvenimo reikalą. Dvasininkų pajamas už atliktus patarnavimus turėtų tvarkyti komitetai, kad patys dvasinin­ kai jaustųsi psichologiškai mažiau priklausomi nuo patarnau­ jam ų parapijiečių.

Kaip apsispręs mūsų tauta? Šiandien Europos dvasioje vyksta gilus persilaužimas ir tragiškai rimtas apsisprendimas. Beveik dvejetą tūkstančių metų buvusi krikščioniška Europa pradeda tolti nuo savo kultūros pagrindų ir eiti naujais, nebe krikščioniškais keliais. Antropocentrinis humanizmas šiandien yra išsivystęs į at­ skirą ateizmą ir į naująją stabmeldybę. Ateizmo ir neopagoniztno formos yra pagrindinės, pagal kurias kai kur Europa nori tvarkyti savo gyvenimą.

Europa šiandien stovi kryžkelėje. Josios tradicijos, josios egzistencijos pagrindai traukia ją prie krikščionybės. Tuo tar­ pu nauji sąjūdžiai rasizmo ir komunizmo pavidalais sten­ giasi ją pasukti tolyn nuo krikščioniškojo gyvenimo. Štai dėl ko Europa yra tragiška, kaip ją yra pavadinęs Gonzagas de Reynoldas. Apsispręsti ji turės, nes ji yra Europos duktė. Ji yra apsupta iš abiejų pusių naujų pasau­ lėžiūrinių sąjūdžių. Joje randa gyvo atbalsio Vakarų ir Ry­ tų idėjos. Bendras Europos nusiteikimas, bendros kovos ne­ lieka be atbalsio ir mūsų tautoje.

Prieš mus taip pat atsisto­ ja rimta alternatyva: ar savame gyvenime ir savoje kultūroje ir toliau vaduosimės krikščionybės principais, ar pasuksime nuo jų šalin ir savo tautos dvasią apspręsime ateizmo bei neopagonizmo formomis?

Mes pasisakome už krikščionybę! Ne tik dėl to, kad mes jau esame krikščionys, bet ir dėl to, kad mes esame lietuviai. Mes norime atkreipti galvojančios ir toliau pramatančios lie22 tuviškosios visuomenės dėmesį, kad apsisprendimas už krikš­ čionybę yra tuo pačiu apsisprendimas ir už lietuvybę - bent šiuo nepaprastų sąmyšių metu.

Pažiūrėkime, kas būtų, jei mūsų tauta apsispręstų prie­ šingai, negu ėjo jos ilgų amžių garbinga istorija ir negu ro­ do pati jos kultūros linkmė. Visų pirma pasukimas nuo krikš­ čionybės mūsų tautai reikštų pavojų nepriklausomybei.

Neopagonizmas, kuris eina iš Vakarų, ir ateizmas, kuris eina iš Rytų, neša ne tik savas pasaulėžiūras, bet jie neša sykiu ir politinę nelaisvę. Marksistinis ateizmas ir 4os kartos camaro svorio metimas neopagonizmas nė­ ra tiktai gryni pasaulėžiūriniai sąjūdžiai.

Jie yra pilni politi­ nės hegemonijos, kuri absorbuoja kiekvieną, kas tik prie jos priartėja savo dvasia. Todėl mūsų tautos apsisprendimas už vieną arba už antrą būtų labai pavojingas žingsnis, kuris mus vestų į politinio nepriklausomumo praradimą. Aiškus krikš­ čioniškas mūsų tautos nusiteikimas šiuo metu yra geriausia garantija, kad tautos dvasia nepradės simpatizuoti sveti­ miems kraštams, nes paskui šitą simpatiją eina tautos atspa­ rumo sumenkėjimas.

Mūsų tauta rusifikacijai ir germaniza­ cijai daugiausia atsispyrė dėl to, kad savo religija ji buvo skir­ tinga. Šiuo metu krikščioniškas mūsų nepriklausomumo laidas yra stipresnis negu kada nors. Apsisprendimas pasukti nuo krikščionybės būtų ir mūsų kul­ tūros išdavimas svetimif gaivalų įtakoms.

Mūsų kultūra išsivysto savarankiškai tol, kol mes esame krikščioniška sala tarp Va­ karų ir Rytų nekrikščioniškų pasaulėžiūrų. Šiuo metu mes kuriame kultūrinį gyvenimą ne pagal kurį rytietišką ar va­ karietišką modelį, bet pagal savo tautos ypatybes ir pagal iš­ vidinę josios dvasią. Šitas savarankiškas mūsų kultūros po­ būdis dabar aiškiai matyti mūsų valstybės, mūsų mokslo, mūsų meno ir mūsų visuomenės gyvenime. Visiškai skirtin­ gos pasaulėžiūros Rytuose ir Vakaruose neleidžia mums pa­ sekti svetimais pavyzdžiais ir tuo pačiu saugo mūsų dvasios originalumą.

Ir kai tik mes pasaulėžiūriniu atžvilgiu priar­ tėtume prie kurio nors savo kaimyno, tuojau šiojo kultūrinė įtaka pasidarytų jaučiama visame mūsų gyvenime. 4os kartos camaro svorio metimas mūsų santykiai su lenkais šį spėjimą patvirtina. Ta pati is23 torija, kuri mus nelaimingai su lenkų tauta buvo suvedusi, mus išskyrė taip, kad ir pasaulėžiūros bendrumas jokių pa­ vojų mūsų kultūros savarankiškumui šiuo metu nesudaro.

Bet kitų kaimynų kultūrų atžvilgiu šitas pavojus yra labai realus. Kultūros savarankiškumo saugojimas reikalauja, kad neopagonizmo ir ateizmo įtakos mūsų tautoje nesustiprėtų. Krikščioniškai lietuviškos kultūros kūrėjai ir palaikytojai mūsų krašte yra ne tik krikščioniškai nusiteikę žmonės, bet ir visos krikščioniškos institucijos: mokslo, meno, visuomenės ir religijos. Šiuo metu, kada visoje Europoje eina grumtynės už krikščioniškus ar nekrikščioniškus gyvenimo pagrindus, Šios institucijos mūsų tautai turi ypatingos reikšmės.

Jos neut­ ralizuoja neopagonizmo ir ateizmo įtakas, jos pozityviai ug­ do krikščioniškąją kultūrą, jos saugo mūsų gyvenimą nuo svetimų įtakų ir tuo būdu dirba gilų tautinį darbą. Lietuviš­ kumo pagrindai glūdi lietuviškame mąstyme, lietuviškoje kū­ ryboje ir lietuviškoje visuomeninėje santvarkoje.

Dirbdamos krikščionybės linkme krikščioniškosios mūsų krašto institucijos tuo pačiu dirba lietuviškumo pagrindams išlaikyti Prieš keletą metų kilusi abejonė dėl lietuviškumo santykių su krikščionybe buvo tik nesusipratimo padaras. Štai kodėl bet koks krikščioniškųjų institucijų naikinimas ar silpninimas šiuo metu reikštų silpninimų tų veiksmų, kurie pozityviai pagelbsti kul­ tūriniam ir politiniam mūsų tautos savarankiškumui išsilaikyti.

Be abejo, mūsų krašte, kaip ir kituose, esama žmonių, ku­ rie norėtų mus sujungti su savo rytietiškomis ar vakarietiš­ komis simpatijomis. Jie todėl ir dirba krikščioniškųjų insti­ tucijų nenaudai administracijos ir legisliacijos srityje. Bet mes norėtume demaskuoti jų paslėptas intencijas. Vis tiek kokiais motyvais ir kokiais sumetimais būtų jų veikimas pridengtas, iš tikrųjų jis eina mūsų kultūros ir mūsų valstybės nepriklau­ somumo sąskaita. Krikščioniškas institucijas mūsų krašte reikia ne naikinti ir silpninti, bet ugdyti ir stiprinti.

Kai kurie pasitai­ kantieji jų trūkumai reikėtų pašalinti, kad jos galėtų netruk­ domos dirbti šiuo metu nepakeičiamą kultūrinį ir valstybinį darbą. Krikščioniškųjų institucijų egzistencija yra susijusi su mūsų tautos egzistencijos perspektyvomis. Reikalinga tad turėti čia kurių nors gairių.

Jų kaip tik ir duoda Tasai, Kuris atėjo į pasaulį perga­ lėti blogį. Kristaus pavyzdys šiuo atžvilgiu yra labai būdingas. Tai buvo priešginybė seniesiems Izraelio papročiams. O aš jum s sakau: nesipriešink piktam [žmogui]" Mf 5 Tolstojus iš šitų žodžių sukūrė ištisą mokslą.

Pasak jo, blogybes reikia iškęsti, ne su jomis tiesioginiu būdu kovoti ir jas smerkti. Blogį naikina tik jo prisiėmimas ir iškentimas. Argi ir Kristus taip nedarė? Argi Jis priešinosi, kai rabi­ nai pasiuntė tarnus į Alyvų sodą Jam sugauti? Priešingai, pa­ peikė Petrą, kam šis panaudojo kardą. Argi Kristus nepergalė­ jo blogio tuo, kad ant kryžiaus jį iškentė ligi galo? Argi ne Jis galop pasakė, kad reikia leisti raugėms augti su kviečiais ligi pjūties?

Per didelis apaštalų uolumas atrinkti piktuosius nuo gerųjų kaip tik buvo Kristaus nepriimtas. Pats tad mūsų Gel­ bėtojas parodė, kaip reikia su blogybėmis elgtis. Nesipriešinti blogam, leisti raugėms ramiai augti sykiu su kviečiais - štai principai, kurie apsprendžia visuomeninio veikimo taktiką. Tolstojaus aiškinimas yra pagrįs­ tas Kristaus gyvenimo pavyzdžiais, tačiau savo 4os kartos camaro svorio metimas jis yra to­ li gražu netikras. Jeigu atidžiai skaitysime Kalno pamokslą, ga­ lėsime lengvai pastebėti, kad Kristus čia kalba apie mūsų san­ tykius su asmeniniais mūsų priešais, bet anaiptol ne apie objektyviniame gyvenime besireiškiantį blogį.

Izraelio tautoje buvo paprotys keršyti tiems, kurie mums yra ką nors bloga pa­ darę.

Keršto dėsnis valdė ano meto žmonių santykius. Tuo tar­ pu Kristus šitą dėsnį paneigia ir vietoje jo stato meilės dėsnį. Užuot atsilygi­ nus savo priešui blogiu, Kristus liepia atsilyginti gėriu. Tačiau ar tai yra pasyvus blogio iškentimas? Tai yra aktyvus jo sunaikinimas gėrio priemonėmis. Keršto dės­ nis blogio nenaikina, nes jis vietoje vienos blogybės pastato kitą ir tuo būdu ją padvigubina.

Jeigu aš, keršydamas už sa­ vo giminės užmušimą, užmušiu nusikaltėlį, pasaulyje bus padarytos dvi žmogžudystės. Tačiau jeigu užuot savo prie­ šą užmušęs, aš padarysiu jam gera, blogis ne tik nepadidės, bet dar sumažės, nes priešo širdyje bus pažadintas daugiau ar mažiau žmogiškumo jausmas, kuris privers galų gale nu­ sikaltėlį susiprasti ir liautis bloga darius.

Priešo meilė, geru darbu atsakymas į patirtas neteisybes yra geriausia priemo­ nė palaikyti natūralius santykius bendruomenėje, nugalėti tuos, kurie mūsų nekenčia, ir sykiu kovoti su blogybėmis.

Nesipriešinti blogam žmogui blogu darbu, nes gel­ mė pašaukia gelmę, kaip gražiai sako psalmė. Atėjęs pasau­ lin nugalėti blogį, Kristus negalėjo pateisinti viso to, kas žmo­ gaus gyvenime atsišauktų blogio aidu. Todėl jis ir paneigė kerštą. Jo vieton jis pastatė meilę, kiuri visados aidi gėriu, skleis­ dama jo garsą 4os kartos camaro svorio metimas pasaulyje.

Bet tai nėra blogio prisiėmi­ mas ir jo iškentimas. Tai yra blogio naikinimas ir kova su juo aukščiausiame laipsnyje. Kristus anaiptol nebuvo blogio at26 žvilgiu pasyvus stebėtojas.

Šiam reikalui Jam nebūtų reikėję ateiti žemėn. Stebėti Jis būtų galėjęs, kaip tas Platono demiur­ gas, ir iš aukštybių. Jo misija kaip tik buvo aktyviai imtis kovo­ ti prieš blogį ir jį nugalėti. Įdomu tad pažiūrėti, kaip mūsų Die­ viškasis Mokytojas konkrečiai elgėsi su Jo kelyje pasitaikiu­ siomis blogybėmis.

Ant kalno Jis buvo Didysis Teoretikas. Kaip tad Jis pats vykdė savo paskelbtus principus. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi? Kristus nieko ne­ atsakė ir pasilenkęs toliau rašė pirštu.

Ir vėl pasilen­ kęs rašė toliau. Tai išgirdę, žmonės vienas po kito pradėjo skirstytis. Pasiliko tiktai Jėzus ir svetimoterė. Niekas tavęs nepa­ elite s7 lieknėjimas Eik ir daugiau nuodėmių ne­ bedaryk" Jn 8, Arba vėl. Kartą Kristus užėjo į vieno fariziejaus namus. Kur buvus kur nebuvus, atsirado viena gatvės mergaitė, kuri atsinešė didelį kvepalų indą.

Puolusi po Kristaus kojomis, ji ašaromis jas laistė, bučiavo ir savo plaukais šluostė, tepda­ ma jas kvepalais. Aš atėjau į tavo namus, tu ne­ davei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas aša­ romis ir nušluostė savo plaukais.

Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu alieju­ mi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. To­ dėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pam ilo". Eik rami! Šitie pavyzdžiai atskleidžia Kristaus santykius su blogy­ bėmis išvidiniame asmens gyvenime. Ir viena, ir antra mo­ teris buvo nusidėjėlės. Viena sulaužė savo ištikimybę, antra pardavinėjo savo kūną. Tačiau jų nuodėmės buvo jų vidaus pasaulyje. Tiesa, jos buvo žinomos ir kitiems.

Jos gal net kel­ davo pasipiktinimo aplinkoje. Tačiau objektyviniais pavida­ lais jos nebuvo apsireiškusios. Nei viena, nei antra moteris nesukūrė jokios sistemos, kurioje paleistuvystė būtų įteisin­ ta ir svetimoterystė pagirta bei pripažinta.

Priešingai, jos pa­ čios jautė, kad jos negerai daro, kad jų veiksmai yra nuodė­ mės. Kas jas vertė nusidėti, mes nežinome. Gal silpnybė, gal meilė, gal skurdas. Bet kiekvienu atveju mums yra aišku, kad šios moterys savo darbus išgyveno kaip nusikaltimą. Ir štai, kai Kristus susiduria su blogybėmis išvidiniame as­ mens gyvenime, kai Jis pastebi, kad blogybės yra jų pačių au­ torių laikomos blogybėmis.

Jis elgiasi kaip gailestingas Atleidėjas. Tokiu atveju Jis nesmerkia ir bausmės nereikalauja. Be abejo, Jis tuo anaiptol neaprobuoja pačių blogybių. Jis negali pasilikti se­ nojo 4os kartos camaro svorio metimas. Tačiau kas buvo ligi šiol, tebūna pamiršta. Atgaila sunaikina senuosius darbus ir prikelia naują žmogų. Šiuo at­ žvilgiu Kristus elgiasi labai švelniai, duodamas pavyzdį vi­ siems, kuriems tik tenka susitikti su asmeninės sąžinės trage­ dijomis.

Atlaidumas ir supratimas čia yra pagrindinis dėsnis. G alvažu džių lan dyn ė Bet štai mes susiduriame Kristaus gyvenime su daugybe visai kitokių apraiškų. Velykų metu atėjęs į Jeruzalę, Kris­ tus rado šventykloje žmones, pardavinėjančius jaučius, avis ir balandžius aukai.

Taip pat rado pinigų keitėjus, sėdinčius prie stalų ir varančius biznį- Tuomet. Jis susisuko iš. Kas tai? Pykčio pašokimas? Vienkartinis netaktas? Visi žinome, kokiais žodžiais Kristus yra smer­ kęs fariziejus.

Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate. Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir iš­ tikimybę. Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš pa­ viršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir vi­ sokių nešvarumų.

Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmo­ nėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo" Mf 23, 13; 23; Kas gi Kristui pažadino tokių smar­ kių žodžių? Kaip suprasti šitą Kristaus smarkavimą: kaip ne­ taktą ar kaip būtinybę? Asmeniniu matu matuojant, nei pinigų mainikautojai šven­ tykloje, nei fariziejai nebuvo blogesni už anas abi ištvirkėles moteris. Argi blogiau yra šventykloje pardavinėti jaučius ir avis negu savo kūną?

Argi blogiau yra būti fariziejumi ne­ gu svetimotere? Ir vis dėlto Kristus su svetimotere ir prostitute elgiasi labai atlaidžiai, o su spekuliantais ir fariziejais labai griežtai. Jeigu palyginsime šių dviejų rūšių blogybes, lengvai galė­ sime suprasti Kristaus elgesio skirtumą.

Nors anos abi mote­ rys buvo padariusios didelių nuodėmių, tačiau, kaip esu sa­ kęs, jų nusikaltimai pasiliko subjektyvus asmeninis jų sąžinės dalykas. Tuo tarpu ir spekuliantų, ir fariziejų darbai jau bu­ vo perėję į objektyvinj gyvenimą, virtę papročiais ir sistema. Čia ne kuris nors nesusipratėlis atsivedė į šventyklą jaučių ir avių, pasistatė stalų ir pradėjo biznį. Tai jau buvo papro­ tys.

Marksizmo srovės

Tai jau buvo pastovus šventyklos išniekinimas. Atskiras žmogus čia galėjo būti net visiškai nekaltas, nes jis leidosi ne­ šamas gal net ilgametės tradicijos. Susigyvenęs su Šituo ne­ lemtu papročiu, jis galėjo net nejausti jo nepadorumo. Tas pat yra ir su fariziejais. Jų gyvenimo būdas buvo ilgo auklėjimo vaisius. Jie buvo ruošiami iš pat mažens. Jų hipokritiška as29 ketika, jų dvasios iškrypimas buvo įdiegiamas jau iš pat jau­ nystės. Čia taip pat atskiras žmogus galėjo būti visiškai ne­ kaltas.

Auklėjamas būti Rašto žinovu ar fariziejumi, jis savai­ me nejučiomis susigyvendavo su šita sistema, įsiurbdavo į sa­ vo vidų ir apsivilkdavo tarsi kokiu dvasiniu drabužiu. Prieš šituos tad papročius, prieš šitas tad sistemas kaip tik ir stojo Kristus savo griežtais žodžiais ir darbais.

Jis Čia netarė atleidimo ir suraminimo žodžių, nes atleisti galima žttiogui, bet ne papročiui ar sistemai. Jeigu žmogaus darbas virs­ ta papročiu ar sistema, jeigu jis objektyvuojasi gyvenime, jis turi būti tik sunaikintas. Jokio atleidimo čia negali būti. Jo­ kio švelnumo ar paguodos čia negalima rodyti. Todėl kai Kristus varė iš šventyklos spekuliantus, kai smerkė farizie­ jus, iš tikrųjų jis smerkė ne atskiro žmogaus sąžinę, bet aną objektyvinę dvasią, anuos papročius ir tradicijas, kurios žmo­ nes žalojo ir blogį viešai skelbė.

Ir čia Jis buvo labai rūstus. Čia jis buvo tikras Teisėjas, be atodairos skelbiąs pasmerki­ mo ištarmę. Tai nebuvo pasikarščiavimas ar netaktas, bet bū­ tinas elgesys su objektyvinėmis gyvenimo blogybėmis. A tleid im a s a r p asm erkim as Kokios tad taktikos reikia laikytis kovoje su visuomeninė­ mis blogybėmis, Kristaus pavyzdys, kaip matome, neduoda vieno kurio atsakymo.

Šitoji taktika priklauso nuo to, kurios rūšies blogybė reikia sunaikinti. Jeigu kada nors savo veikime norėsime atvesti į gerą kelią atskirą žmogų, gelbėdami jį iš jo sąžinės vingių, dramų ir gal net tragedijų, nebūkime niekados rūstūs ir nemeskime pirmieji į jį akmens, nes nė Kristus taip nedarė, nors niekas negalėjo Jame nurodyti nuodėmės.

Tačiau kai susitiksime gyvenime su įsigalėjusiais ar tebeįsigalinčiais papročiais, kurie blogį iŠ asmeninės sąžinės perkelia į ben­ druomenės objektyvinį gyvenimą, smerkime jį be pasigailėji­ mo, nusivykime stiprų ir skaudų pantį ir išmuškime iš Tiesos, Gėrio ir Grožio šventyklos visus, kurie Čia mėgina įsitaisyti sa­ vo spekuliacijai lizdus, nes taip darė ir Kristus, nors liturgijo­ je Jis yra nuolatos vadinamas Dievo Avinėliu.

Tokių žmonių mes turime ir tarp savęs. Ties jais tad ir tenka mums 4os kartos camaro svorio metimas stabtelti. Mesti smilkalo grūdelį į ugnį, degančią prieš Jupiterio sta­ tulą, juk buvo menkas dalykas. Ne vienas tuo būtų galėjęs iš­ gelbėti savo vietą, savo turtą, savo šeimą ir net 8 patarimai kaip deginti daugiau riebalų gyvybę.

Ir vis dėlto pirmieji krikščionys to nedarė. Jie verčiau pasi­ rinkdavo pažeminimus, ištrėmimus, kankinio mirtį, bet ano mažučio grūdelio ugnin nemetė. Todėl, kad šis grūde­ lis - savyje smulkus ir menkutis - buvo stabmeldybės simbo­ lis; todėl, kad anas metimas 4os kartos camaro svorio metimas savyje niekam iŠ tikro nekenks­ mingas - buvos savos religijos išdavimas. Ištikimybę savam Dievui - išviršinę ir regimą ištikimybę - pirmieji krikščionys statė aukščiau už visokias praeinančias 4os kartos camaro svorio metimas, politines, šeimines ar kurias kitokias kombinacijas.

Jie mums yra atsparumo ir ištikimumo pavyz­ dys. Jie mums yra karžygiai. Jie yra tie pagrindai, ant kurių stovi regimasis krikščionybės rūmas. Bet ne visi tokie buvo ir anais senais laikais. Ir tuomet at­ sirasdavo asmenų, kurie smilkalo grūdelį mesdavo į Jupiterio ugnį. Ne todėl, kad jie savo įsitikinimais būtų buvę stabmel­ džiai, bet kad jie šiuo savo veiksmu manė galėsią ką nors iš­ 31 gelbėti: save, savo šeimą, savo turtą ar gal net pačią religinę bendruomenę, kurios nariai jie buvo.

Taip kaip į išdavikus. Trumpas rankos mos­ tas atskirdavo juos nuo krikščionybės, ir jie ilgus metus, apsi­ vilkę maišu ir galvas pasibarstę pelenais, turėdavo stovėti prie bažnyčios durų, kol atlikdavo atgailą ir būdavo įleidžiami į vi­ dų.

Bažnytinės funkcijos jiems ilgai būdavo draudžiamos. Ar kitaip gali būti ir visuomeniniame bei tautiniame gy­ venime? Suklupti žmogui galima. Niekas negali smerkti su­ klupusio, bet paskui atgailaujančio žmogaus. Sakysime: kas nors metų vasarą buvo liaudies seimo narys ir balsavo už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Rankos pa­ kėlimas yra menkas dalykas.

Bet jis yra tautos bei valstybės išdavimas. Kas nors metų pavasarį pasirašė kvietimą stoti į vokiečių kariuomenę. Plunksnos brūkštelėjimas yra menkas dalykas. Bet jis reiškia lietuviškojo jaunimo išdavimą į nacių rankas. Kas nors sugautas ir betardomas išdavė sa­ vo bendradarbius. Žodis yra menkas dalykas, bet jis reiškia savo artimųjų apgavimą. Kas nors paliko Lietuvoje savo žmo­ ną ar vyrą, o tremtyje ar emigracijoje susiieškojo kitą.

Kas nors vedė svetimšalę ar ištekėjo už svetimtaučio. Kas nors išeikvojo valdinius pinigus. Kas nors pasisavino sušaudytų­ jų žydų turtą. Sukrėtimų metais tokių įvykių pasitaiko neretai. Mes nesmerkiame šių žmonių, nes nežino­ me, kaip susiklosto jų sąžinė ir kiek jie jai pasilieka ištikimi. Asmeninį atsakingumą už šiuos veiksmus mes paliekame ap­ spręsti Viešpačiui Dievui, nes tik Jis vienas regi ir vertina žmogaus širdį. Tačiau mes negalime netarti savo žodžio viešumos atžvil­ giu. Mes negalime nepasakyti, kad tokie žmonės minėtais veiksmais išsijungė iš tautinės bei valstybinės bendruomenės; kad jie virto šios bendruomenės išdavikais; kad jie be atgai­ los negali į šią bendruomenę grįžti.

Tai pasakyti yra ne tik mūsų teisė, bet net ir pareiga, kad nesujauktume vertybių ir nepaniekintume ištikimybės jausmo. Ir vis dėlto regime keistą dalyką. Žmonės, savo žodžiais, raštais, veiksmais paniekinę ir net išdavę lietuviškąją bendruo­ 32 menę; žmonės, buvę neištikimi lietuviškoms tradicijoms ir vie­ šajai dorovei; žmonės, pataikavę okupantams ir savo ranko­ mis vykdę jų planus, - šitie žmonės šiandien ne tik nesivelka maišų, ne tik nebarsto savo galvų pelenais, ne tik nestovi už lietuviškosios bendruomenės durų, bet, priešingai: jie brau­ nasi į lietuviškosios Šventyklos vidų, lenda į pirmąsias vietas, o kai kurie mėgina atsisėsti net ant altorių.

Jie laiko save išmintingesniais už tuos, kurie išdavysčių nedarė ir todėl atsi­ dūrė Sibire, kacetuose ar mirė kankinio mirtimi. Vienas plėšė z riebalų degintojas jų planuoja kultūros žurnalą; kitas organizuoja kultūros fondą; trečias leidžia ir platina religinę literatūrą; ketvirtas renka au­ kas lietuviškajai bendruomenei ir jos kultūrai; penktas sten­ giasi išsimušti į politinės partijos priekį ar atsisėsti šalpos or­ ganizacijos pirmininko kėdėje.

Vadovavę tautinio pažemini­ mo ar išdavimo darbui, jie ir toliau stengiasi pasilikti mūsų vadais, mokytojais, patarėjais, kultūros šulais, be kurių visuo­ menė nepajėgtų nė žingsnio eiti lietuvišku keliu.

Ir jie tai da­ ro labai įžūliai, manydami akiplėšiškumu pridengti savo kaltę ir drąsą pastatyti atgailos vietoje.

Būdami atlaidūs ir kuklūs, mes nieko nesakome jiems į akis ir neišmetame jų už tauti­ nės mūsų šventyklos durų. Tačiau tai nereiškia, kad jų dar­ bus mes užmirštame. Ne keršto prasme, nes keršto dėsnis yra stabmeldiškas. Jų darbų mes nepamirštame atpirkimo prasme: sutepęs sykį savo religinį, dorinį, tautinį ar visuomeninį drabužį, žmogus turi jį išvalyti atgaila ir tik tada būti priimtas į bendruo­ menės pilnateisius narius.

Kol jis to nepadaro, kol jis pats įžū­ liai braunasi į bendruomenės vidų ir ten vaidina mokytojo ar vadovo vaidmenį, tol jo darbas yra tuščias, nes jį lydi kaltės prakeiksmas, tegul ir tylus ir niekieno iš viršaus neparodo­ mas, bet visų širdyje jaučiamas.

Todėl mes ir norėtume Šiems sykį paslydusiems savo bro­ liams patarti pasekti pirmųjų krikščionių pavyzdžiu: apsivilkti atgailos drabužiu ir atsistoti bendruomenės prieangyje.

Ir tiktai po ilgo laiko, kada savo kuklumu, nusižeminimu, atsiprašy­ mu jie bus atpirkę savo kaltę, bendruomenė galės juos įsi­ leisti į vidų ir paklausyti jų žodžių, nes tada jie plauks iš jų atgailėjusios širdies.

Žmogaus būklė po nuodėmės yra ne sy­ 33 kį vertingesnė už jo nekaltąją būklę. Šia prasme ir šv. Au­ gustinas kalba apie felix culpa. Tačiau tik tokiu atveju, jeigu žmogus atlieka tikrą atgailą. Nuodėmę galima tik išnaikinti, bet jos negalima niekados pridengti arba prieš ją užsimerk­ ti. Kas yra sykį susitepęs, tam belieka vienintelis kelias: at­ gaila. Kitokios išeities nėra. Besigailinčiųjų ir atgailaujančių­ jų žmonių niekas nesmerkia. Klysti ir pulti yra žmoniška.

Ta­ čiau yra demoniška puolimą paversti dorybe ir elgtis taip, tarsi nekaltieji būtų naivėliai, o puolusieji - išminties, patrio­ tizmo, moralės ir šventumo sostai.

• Penki geriausi patarimai kaip numesti svorio
• Naujas būdas numesti pilvo riebalus
• Xls riebalų nuostolis
• Like this paper and download?
•  Да.
• 30 svarų riebalų nuostolis
• Хотя создававшийся в обстановке повышенной секретности «ТРАНСТЕКСТ» стал плодом усилий многих умов и принцип его работы не был доступен ни одному человеку в отдельности, он, в сущности, был довольно прост: множество рук делают груз легким.

Jonas Chrizostomas sykį pastojo Konstantinopolio im­ peratoriui kelią į bažnyčią, nes skandalingas jo gyvenimas buvo padaręs jį nevertą žengti į Viešpaties šventyklos vidų be atgailos. Nenorėtume, kad minėta kategorija žmonių su­ lauktų vieną dieną irgi tokio pat pastojimo.

Jie patys turi su­ siprasti.

Jie patys turi permąstyti savo praeitį ir suprasti sa­ vo darbus, kurie, menki savyje, yra dideli savo simboline prasme. Svetimos aukos suodžiai paženklina jo kaktą Kaino žyme, kuri neišdils tol, kol atgailos ašaros ir darbai jos nenuplaus. Ar galima priklausyti komunistų partijai arba ją remti? Ar galima leisti, platinti, skaityti ir juosna rašyti knygas, žurnalus, laikraščius ir įvairius lapelius, ku­ rie pasisako už komunistinę doktriną arba už komunistinę veiklą?