Paglostyti grynaisiais svorio kritimą,

Čiklinas pasilenkęs pakėlė Žačevą kartu su ekipažu į viršų ir nubloškė šalin. Vakar dienos duomenimis, Biržų rajone koronaviruso sukelta liga sirgo žmonės. Pruševskis pasitraukė nuo barako ir nuėjo skustis į naktinių pamainų kirpyklą; užėjus liūdesiui, jam patikdavo jausti prisilietusias kieno nors rankas. Ypač graudingai jis žiūrėjo į tuos, kurių anksčiau dėl ko nors nemėgo, — dabar jis juose matė beveik svarbiausią savo gyvenimo mįslę ir jaudindamasis, nesusigaudydamas atidžiai žiūrėjo į svetimus ir pažįstamus kvailus veidus.

Andrejus Platonovas DUOBĖ Savo asmeninio gyvenimo trisdešimtmečio dieną Voščevas iš nedidelės mechanikos gamyklos, kur pelnėsi lėšų pragyvenimui, gavo paskutinį atsiskaitymą. Atleidimo iš darbo dokumente buvo parašyta, kad jis pašalinamas iš gamybos dėl didėjančio nepajėgumo ir mąstymo tuo metu, kada visi sparčiai dirba.

• Prahoje čekų kalba išleisti du Čekijos karalystės teisiniai dokumentaisaugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
• Отчаяние.
• Сьюзан повернулась к .

Bute Voščevas susidėjo į maišelį daiktus ir išėjo lauk, norėdamas ore geriau suprasti savo ateitį. Bet oras buvo tuščias, medžiai nejudėjo, rūpestingai laikydami lapuose karštį, o ant dyko kelio nykiai pilkavo dulkės — gamtoje buvo tyki padėtis.

Nebežinodamas, kur eiti, miesto gale Voščevas užsirėmė alkūnėmis ant žemos tvoros, šalia sodybos, kurioje bešeimiai vaikai buvo pratinami prie darbo ir naudos. Toliau miestas baigėsi — ten buvo tik alinė sezoniniams ir menkai apmokamiems darbininkams, kuri, kaip įstaiga, vis dėlto neturėjo kiemo, o už jos kūpsojo molio kaubrys, ant kurio giedrumoje augo vienut vienutėlis senas medis.

Voščevas nukiūtino ligi alinės ir, išgirdęs garsiai šnekant žmones, įėjo į vidų. Čia buvo prisirinkę netvermingų žmonių, atėjusių užmiršti savo nelaimių, ir Voščevas pasidarė nebe toks jautrus, apsiramino.

Alinėje jis išbuvo iki vakaro, kol suūžė oro permainos sukeltas vėjas; tada Voščevas priėjo prie atdaro lango, norėdamas pasižiūrėti, kaip prasideda naktis, ir pamatė ant molio kaubrio medį — jis lingavo vėtroje, o jo lapai raitėsi lyg slaptai susigėdę.

Kažkur, tikriausiai tarybinės prekybos darbuotojų sode, kamavosi dūdų orkestras; monotonišką, įkyrią jo muziką per priedaubio dykynę vėjas nešė į gamtą. Voščevas klausėsi muzikos, mėgaudamasis viltimi, kadangi jam retai pasitaikydavo laimės minučių, bet jis nieko negalėjo padaryti, kas prilygtų muzikai, ir vakarus leisdavo nejudėdamas.

Vėjui nutilus, vėl įsiviešpatavo tyla, o ją apgaubė dar tylesnė tamsa. Voščevas atsisėdo prie lango pasižiūrėti į švelnią nakties tamsą, pasiklausyti įvairių liūdnų garsų ir pakamuoti širdies, apsuptos kietų kaip akmuo kaulų.

Voščevas seniai pastebėjo, kad į alinę žmonės visada ateina poromis, kaip jaunikiai su nuotakomis, o kartais įgriūva pulku lyg vestuvininkai. Padavėjas tarnautojas šį kartą alaus nedavė, ir abu stogdengiai tiktai nusišluostė prijuostėmis ištroškusias burnas. Bet padavėjas nenorėjo vargintis tarnyboje, nes jėgas tausojo savo paties gyvenimui, ir į ginčus nesileido.

Kaip negrįžtamai numesti svorį anekdotaijums.lt

Eikit namo ir ten ką nors prasimanykite. Stogdengiai, pasiėmę iš lėkštutės po sūrų džiuvėsėlį, išėjo. Voščevas alinėje liko vienas. Jūs užsakėte tik vieną bokalą alaus, o sėdite čia galas žino kiek!

Jūs jau balsavote. Galite peržiūrėti rezultatus.

Jūs mokėjote už gėrimą, o ne už patalpą! Voščevas pasiėmė maišelį ir išėjo į naktį.

Kažko klausdamas, virš Voščevo kūno riebalų procentas svorio metimo iššūkis žvaigždžių jėga švietė dangus, bet mieste šviesos jau buvo užgesintos, ir kas tiktai galėjo, prisivalgę vakarienės, miegojo. Voščevas per grumstus nusileido į raguvą ir atsigulė ant pilvo, norėdamas užmigti ir nebejausti savęs.

• Шаги приближались.
•  «ТРАНСТЕКСТ».
• Как и все другие крупные базы данных - от страховых компаний до университетов, - хранилище АНБ постоянно подвергалось атакам компьютерных хакеров, пытающих проникнуть в эту святая святых.

Bet miegui reikėjo proto ramybės, pasitikėjimo gyvenimu, patirtų skriaudų atleidimo, o Voščevas gulėjo bergždžiai įtempęs sąmonę ir nežinojo — ar reikalingas jis pasaulyje, ar viskas ir be jo gerai klotųsi?

Nežinia iš kur papūtė vėjas, kad žmonės neuždustų, ir silpnai, lyg abejodamas, amtelėjo priemiesčio šuo, parodė, kad eina savo tarnybą.

Voščevo kūnas išblyško iš nuovargio, jis pajuto vokuose šaltį ir užmerkė jais šiltas akis. Alaus pardavėjas jau vėdino savo įstaigą, nuo saulės jau aplinkui nerimavo vėjas, vilnijo žolės, kai Voščevas apgailestaudamas atmerkė šviežios jėgos prisipildžiusias akis.

Jam vėl reikėjo gyventi ir maitintis, todėl jis nuėjo į gamyklos profsąjungos komitetą — ginti niekam nereikalingo savo darbo. O savo gyvenimo paglostyti grynaisiais svorio kritimą galėtum apmąstyti klube arba raudonajame kampelyje 1.

Savo gyvenimo aš nebijau, jame man mįslių nėra.

Mes tavęs apginti negalime, tu žmogus nesusipratęs, o mes nenorime atsidurti masių uodegoje. Voščevas norėjo paprašyti nors paties menkiausio darbo, kad galėtų prasimaitinti, — mąstys nedarbo metu; bet prašyti gali tik tų žmonių, kuriuos gerbi, o Voščevas nematė, kad jie nors kiek jį užjaustų.

Jeigu visi vienu metu mąstysime, tai kas darbą dirbs? Jis išėjo iš gamyklos profsąjungos komiteto negavęs pagalbos.

Kai pėsčias leidosi į savo kelionę, buvo vasara, abiejose kelio pusėse statė namus ir techninius įrenginius — tuose namuose nebyliai egzistuos ligi šiol buvusios paglostyti grynaisiais svorio kritimą masės. Voščevo kūnas patogumams buvo abejingas, jis galėjo gyventi nenusilpdamas po atviru dangumi, o kankindavosi būdamas sotus tomis ramybės dienomis buvusiame bute. Vėl eidamas pro priemiesčio alinę, dar kartą žvilgtelėjo į savo nakvynės vietą — ten liko kažkas, kas turėjo daug bendra su jo gyvenimu, ir Voščevas atsidūrė erdvėje, kur priešais buvo tik horizontas ir į palinkusį veidą pūtė vėjas.

Bet netrukus jis ėmė abejoti savo gyvenimu ir pajuto kūne silpnumą, nes nepažino tiesos, — jis daugiau nebegalėjo eiti keliu ir atsisėdo ant griovio krašto, nežinodamas, kaip sutvarkytas visas pasaulis ir kokią kryptį rinktis.

Ar bijote, kad tarp nelegalių migrantų gali pasitaikyti teroristų?

Iškamuotas minčių, Voščevas prigulė dulkėtoje pakelės žolėje; buvo karšta, pūtė pietinis vėjas ir kažkur kaime giedojo gaidžiai, — viskas ramiai sau egzistavo, tiktai Voščevas, prie nieko nepritapdamas, tylėjo. Šalia Voščevo galvos gulėjo negyvas nukritęs lapas, vėjo atneštas nuo tolimo medžio, ir dabar laukė žemėje ramybės.

Voščevas pakėlė sudžiūvusį lapą ir įsidėjo į slaptą maišelio skyrelį, kur laikė visokius nelaimės ir nežinios daiktus.

Jis ėjo keliu, kol visiškai nusilpo; o silpnumas Voščevą apimdavo greit, kai tik jo siela prisimindavo, kad ji nustojo pažinti teisybę.